Smagi Kalėdinė popietė

 

   Moderniai įrengtame boulingo ir biliardo klube "Alex Club", pramogų ir prekybos centre "Rožynas", 7c klasės mokiniai kartu su auklėtoja, smagiai ir maloniai leido laiką žaidžiant baulingą. Visi vaikai gavo po šokoladinį medalį, o žaidėjų komandoms buvo įteikti I - IV vietų diplomai.

   Jauki aplinka, puiki muzika, skanios picos, gaivūs gėrimai ir prieš žiemos atostogas smagiai praleistas laikas kartu!

   Ačiū tėvų komiteto tėveliams ir visiems tėveliams už šią gražią pramogą!

 

Kalėdinių pasirodymų šou

   O buvo taip... Kartą karalaitė nuliūdo. Nelinksmino jos nei klounas, nei freilinų šokiai. O karalius vis šūkčiojo: ,,O mano brangenybe, o mano aukseli.“ Deja, ,,aukseliui“ nepadėjo niekas. Kas padės karalaitei atsikratyti liūdesio? Ogi mūsų progimnazistų pasakos...
   Kokių tik pasakų ji negirdėjo! 5b, 6b ir 7c klasės sekė pasakas apie Raudonkepuraitę. Štai 5b Raudonkepuraitė eina, į telefoną nosį įkišusi, ir nei mato, nei girdi gamtos grožio. Močiutė irgi ne bet kokia: supyko ant vilko, atskubėjusio su navigacija, kad trukdo jai žiūrėti turkišką serialą. O dar ji dievina „Duokim garo“. 6b klasės bobutė irgi nepėsčia: jai priklauso įmonė „Bobutės paskola“ ir vilką ji pati įveikia vienu smūgiu. O štai 7c klasės močiutė labai mėgsta kebabus, tad narsi ratuota Raudonkepuraitė, nepabūgusi nei ją persekiojusio klouno, nei vilko, surengė savo senelei tikrą šiuolaikinį vakarėlį.
   6a sekė pasaką apie 11 brolių, juodvarniais lakstančių. Broliukai tinginiukai virto paukščiais, o jų sesuo, padedama būrėjos, erelio ir Kalėdų senelio, išvadavo brolius nuo prakeiksmo. Žinoma, visi linksmai šoko.
   5c klasės mokiniai porino apie 7 ožiukus nedorėlius, suėdusius niekuo dėtą vilką. Tačiau veikėjams atsigėrus stebuklingo vandens, vėl viskas tapo taip, kaip ir turi būti.
   5d įrodė, kad ragana nėra baisi, jei esi apsiginklavęs šiuolaikine technika. O basos raganaitės tikrai gražiai šoko.
   5a papasakojo, kaip tinginys zuikis mokslus krimto. Sutikęs šokančias supermergaites, prisivalgęs nesveiko maisto, jis užsnūdo ir pramiegojo pamokas. Vėliau šoko ir nieko neišmoko. Už tai kitą dieną gavo dvejetą.
   8b sekė pasaką apie Pelenę. Pamotei su dukromis išėjus į puotą, pasirodo fėjus ir išpildo mergaitės norus. Smagu buvo klausytis dainų, išradingai pritaikytų prie vaidinimo.
   8c įrodė, kad per Kalėdas neverta pyktis, nes gali atsidurti piktojo demono Krampo glėby. Štai kas nutinka, kai pamirštama Kalėdų dvasia.
   7b gatvės kalba sekta pasaka „Snieguolė ir septyni nykštukai“ prajuokino visus, išskyrus princesę. Turtinga karalienė vis šnekėjosi su savo banknotu. Per vieną vakarėlį ji apžavėjo dar turtingesnį vyriškį ir niekaip negalėjo atleisti jo septyniolikmetei dukrai. Ši turėjo slėptis pas „nykštukus“, kurie vėliau papuolė į policijos glėbį. Pasaka baigėsi tradiciškai – princas išvadavo karalaitę.
   8a klasės pasakoje „Miegančioji gražuolė“ karalius virto prezidentu. Žinoma, šeimai gimė duktė, buvo pakviestos šešios auklės, tik viena, pati išdidžiausioji, buvo pamiršta. Ji prakeikė mergaitę: sulaukus septyniolikos metų sprogs telefonas ir visi užmigs. Tačiau... Žadintuvo skambutis visus prikėlė, o nuotaikinga daina užkrėtė visą salę.
   7a visus pasakų personažus sukvietė į „Stebuklų dvarą“ Bistrampolyje pas Kvazimodę. Žinoma, buvo labai linksma.
   O štai 6c klasėje visos pasakos susipyko. Teisėja nežinojo, ką tokiu atveju daryti, tačiau pasakos stebuklingai susitaikė, juk ,,pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“, o visi norai pildosi.
   Tad liūdnoji princesė nusišypsojo, o pradžiugęs karalius sušuko: „Stebuklą sukūrė!“. O kas? Tai mūsų išradingieji progimnazistai.

                                                             Mokytoja Aušra Indriūnienė

Ar žinote, kad...

   Lietuviai šventąją vakarienę pradėdavo labai gražiai – dalydamiesi kalėdaitį. Po to kaip derlumo simbolį valgydavo žirnius. Ir ne tik valgydavo – tėvas vaikų pusėn pažerdavo jų saują, o tie džiaugdavosi, kuo daugiau žirnių į skreitą  pagavę. Merginos skaičiuodavo, ar pora, gal ateinančiais metais piršlių sulauks. Tuos šiaudus, per kuriuos sunkdavo žirnių nuovirą, panaudodavo grįžtėms obelims aprišti ar net atidėdavo pavasario sėjai laukams biržyti. Žirnių paberdavo ir sode: „Te šiemet taip obuoliai byra kaip tie žirniai“.

   Po vakarienės prasideda burtų ir stebuklų naktis. Ypač merginoms rūpėdavo pamatyti likimo skirtąjį ar nors sužinoti jo būdą. Nubėgs į kryžkelę, susems sniego gniūžtę, o ištirpus sniegui žiūrės, kas saujoje liko. Jei arklio ašutas – būsimasis vyras bus geras darbininkas, jei katino plaukas – peštukas, šuns – prieraišus namams, kiaulės šerys – geriau būt buvę visai neburti. Arba smėliu pabarstydavo takelį pirtin. Ras po dvyliktos ten batuotas pėdas – jaunikis bus turtingas, basų kojų ar vyžų – deja, ne turtais širdį linksmins.

   Tvarte šventąją naktį prakalbėdavę gyvuliai, o kiemo šulinyje vanduo pavirsdavęs vynu. Vaikai prieš užmigdami vis žvilgčiodavo pro langelį, bene mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį baltąjį elnią, atnešantį Kalėdas.

 

         Mokytoja Asta Kurulytė

Advento vakaras

  

   

   Antradienį vakare apie 18 h. visi susirinkome į Advento vakarą. Pirmokai su šypsenėlėms veiduose pasitiko visus svečius bei šios mokyklos mokinius ir dalino atvirutes, kuriose  buvo šventiniai linkėjimai. Mažieji pirmokėliai tarsi maži angeliukai sakė linkėjimus ir dainavo kalėdines daineles.  Direktorius, kun. Rimantas ir pavaduotoja Jovita tarė nuoširdžius sveikinimo žodžius. Šis Advento vakaras buvo šiltas, nuoširdus renginys. Mes kiekvienas galėjome pajusti širdyje daugiau vilties, meilės, laukimo ir džiaugsmo. Buvo tikrai įdomu...

 

                          Akvilė, 7b

Vario sulfato kristalas

  

   Sausio 19-21 dienomis chemijos kabinete mes, aštuntokai, eksponuojame iš vario sulfato druskos užaugintus kristalus.

   Šiais metais 8 -ųjų klasių mokiniams chemijos mokytoja davė užduotį -  užauginti kristalą. Vario sulfato druska, iš kurios mes auginome kristalus, yra mėlynos spalvos ir ją galėjome rasti trąšų parduotuvėse.

   Pirmiausia mes turėjome  įpilti į nedidelį stiklainį truputį daugiau negu pusę tūrio vandens.  Tada tame vandenyje reikėjo ištirpdinti mažą kiekį vario sulfato, iki tol, kol jis nebetirps. Kai druska nebetirpo,  įpylėme šį mišinį į indą, kurį galėjome kaitinti. Kaitindami vandenį su vario sulfatu, įbėrėme dar daugiau vario sulfato. Po to mišinį supylėme atgal į stiklainį ir padėjome atšalti. Kol mišinys šalo, mes prie pieštuko ar kito kokio pagaliuko pririšome vilnonį siūlą taip, kad jo galas kabėtų mišinyje. Kai mišinys jau buvo atšalęs, mes į jį   įdėjome siūlą. Po kelių minučių melsvas kristalas pradėjo augti. Kai kristalas jau nebeaugo, mes šiuos veiksmus pakartojome.

   Po savaitės ant siūlo galo jau buvo užaugę maždaug 2-3 centimetrų kristalai. Džiaugėmės, kad mums pavyko ši užduotis. Turėjo pavykti, nes mes jau mokomės chemijos ir mokėjome savo teorines žinias pritaikyti šioje praktikoje. Kristalas užaugo stulbinantis, mėlynos spalvos - labai gražus.

                                                              Indrė Padvilikytė 8a

„Aš tavo aidas, Lietuva“

   2016 metų gruodžio 6 dieną, Panevėžio „Saulėtekio” progimnazijoje vyko viktorina „Aš tavo aidas, Lietuva“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Viktorinoje dalyvavo 5-6 klasių mokiniai. Pagrindinės komandos atsakinėjo į užduodamus klausimus, o juos palaikantys bendraklasiai gavo užduotį iškarpyti snaiges ir užuolaidėles. Mokinai turėjo įrašyti tinkamus žodžius, atpažinti Lietuvos pilis, įvairias Lietuvos vietas ir gamtinius paminklus.

   Komandų kapitonai traukė lapelius su žymių Lietuvos žmonių vardais, tokiais kaip V. Kudirka ir pan. bei turėjo surasti apie juos trumpos informacijos. Socialinė pedagogė A. Miliauskienė, bibliotekos vedėja L.Šikšnienė ir 8a, 8b, 8c mergaitės užėmė garbingas komisijos vietas bei skaičiavo taškus. Renginio metu visi šypsojosi, bendradarbiavo ir šiek tiek konsultavosi su mokytojais. Visiems sekėsi gerai, tačiau kai kuriems pavyko geriau. Pirmąją vietą užėmė 6a klasės mokiniai, antrąją – 6c, na o trečiąja vieta džiaugėsi 6b klasė. Visi gavo mokyklos direktoriaus A. Gedeikio pasirašytus raštus ir išėjo džiaugtis savo pasiekimais. Viena klasė pasakė savo nuostabų ir motyvuojantį šūkį: „Geležinis vilkas mums padės, geležinis protas nugalės!”

   Tikimės, kad dar ne kartą džiaugsimės panašiais renginiais, nes juk jie praskaidrina mūsų gyvenimą ir plečia akiratį!

                                                         

                                            Viktorija Gurklytė ,7a

Draugo diena

 

  








  
   Minima lapkričio 29 dieną. 2003 m. Lietuvos televizijos kanalas LNK ir mobiliojo ryšio paslaugų bendrovė „Omnitel“ lapkričio 29-ąją paskelbė Draugo diena.

   Šią dieną visi kviečiami prisiminti, pasveikinti savo draugus, pasakyti vieną kitą gerą žodį ir pabrėžti, kokie svarbūs mūsų visų gyvenime yra tie keli artimi žmonės. Draugo diena – tai diena, kai gali dar kartą pasakyti savo draugui, kaip jį vertini, kai gali padovanoti savo šypseną tiems žmonėms, kurie mums rūpi labiausiai. Juk visi turime būrį bičiulių, bet tik kelis iš jų galime laikyti tikrais draugais. Jie, susigundę geresniu pasiūlymu, niekada neišduos, nepaliks, kai atsitinka nelaimė, liūdesio valanda suras šiltą žodį, džiaugsis kartu, kai tave aplanko laimė.          

   Šiandien pasveikinkime savo draugus, kurie yra greta.

     
                   Saida Lipinskaitė, 6c

Tolerancijos paukštė skraidys Lietuvos švietimo įstaigose minint Tarptautinę tolerancijos dieną

 

 
Lapkričio 16 dieną visoje Lietuvoje įvairiose švietimo įstaigose minima Tarptautinė tolerancijos diena. 1995 m. UNESCO paskelbė lapkričio 16-ąją Tarptautine tolerancijos diena, ir kasmet ją mini daugelis demokratinių valstybių, o nuo 2003 metų ją paminėti Lietuvoje kviečia Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.

   Tarptautinė tolerancijos diena Lietuvoje minima jau keturioliktus metus. Šiai dienai paminėti kasmet pasiūlomas vis kitoks simbolis. Šių metų Tolerancijos dienos simbolis – PAUKŠTIS. Jį pasiūlė Klaipėdos Gedminų progimnazijos Tolerancijos ugdymo centras. Pasirinktas simbolis tolerancijos temą skatina plėtoti pasitelkus pavyzdžius iš gamtos, žmonių gyvenimo, istorijos bei artimiausios, kiekvieną žmogų supančios aplinkos.

   Kasmet į kvietimą minėti Tarptautinę tolerancijos dieną atsiliepia ne tik bendrojo ugdymo mokyklos, bet ir kitos švietimo įstaigos – šiemet jų jau daugiau nei septyni šimtai. Tolerancijos paukščiais pasipuošė ir mūsų, Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazija. Nuo 2012 metų mokykloje veikia Tolerancijos ugdymo centras, todėl  Tarptautinė tolerancijos diena minima ne tik lapkričio 16-ąją – čia visą savaitę vyko pasirengimo renginiai, į kuriuos įsitraukė visa mokyklos bendruomenė: mokiniai, mokytojai ir tėvai. Tolerancijos PAUKŠČIAI plasnoja mokyklos erdvėse, klasėse.

   Šiais metais mokyklos 1-4 klasių mokiniai aptaria, ką reiškia pradinukui  būti tolerantiškam, pagarbiam kitam ir kitokiam; 5-8 klasių mokiniai su mokytojais vyksta į Panevėžio k/c ,,Garsas‘‘, kur dalyvauja projekto ,,Mokausi iš kino“  filmo „Keliaujantys paukščiai“ peržiūroje. Grįžę  organizuoja diskusijas klasėse, per kurias  aptaria, ką reiškia žodis tolerancija, kodėl ši sąvoka reikšminga mūsų visuomenėje ne tik kalbant apie praeitį, bet ir analizuojant dabartį.

   Lapkričio 16 dieną būrys mokyklos mokinių lankosi Pasvalio krašto muziejaus edukacinėse programose, aplanko Puziniškį, kur praėjusio šimtmečio pradžioje tolerancijos idėjas skleidė G.Petkevičaitė Bitė. Tai  vaikų socializacijos programos, finansuojamos  Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, mokyklos   projekto  „Atrask savo kraštą“ viena iš veiklų, skirta tolerancijos idėjoms rastis mūsų regione.

   Žodis tolerancija yra aktualus šiandien ir tikrai išliks aktualus ir ateityje.

                                                  Irena Gasiūnienė, Tolerancijos centro koordinatorė

 

Tolerancija

   Šis žodis kilo iš lotyniško „tolerantia“, reiškiančio kantrybę, ir pirma buvo vartojamas kalbant apie religijos laisvę ir pakantumą kitatikiams. Ką tai reiškia?

   Pasaulyje gyvena daug skirtingų žmonių – baltaodžiai, juodaodžiai, katalikai, musulmonai, vyrai, moterys ir t.t. Daugelis žmonių bijo juodaodžių, nes dalis šios rasės žmonių garsėja nusikaltimais, tokiais kaip narkotikų platinimas ir žmonių užpuolimai. Bet juk tai daro ne tik šios rasės žmonės! Taigi mes negalime toleruoti nusikaltimų, bet privalome atkreipti dėmesį ir į gerus dalykus, kuriuos juodaodžiai žmonės daro.

   Tolerancija nereiškia, kad turi kažką pamėgti. Tolerancija reiškia pakantumą kitam žmogui, jo atliekamam darbui. Turiu omenyje, kad tada, kai kas nors padaro klaidą. Nereikia jo užsipulti, engti, bet stengtis padėti, siūlyti savo idėjas.

   Parodykime, kad galime mylėti ir jausti, jog esame ne vieni...

                                                                                             Viktorija Gurklytė, 7a

 

 

Vasaros prisiminimai

                                                       Mano vasara

Kiekvieno iš jūsų svajonė – tobula vasara. Linksmybės su draugais, taškymasis ežere ar jūroje. Kaip nuostabu ilgais vakarais padūkti kieme! Na, ar ne tiesą sakau?

Deja, mano vasara praėjo ne taip įdomiai. Didelio džiaugsmo nebuvo, nes aš keliavau į ligoninę, operuotis.

Kai įėjau į man skirtą palatą, susitikau savo bendraklasę. Mudvi su Kamile mokomės kartu nuo pirmos klasės.

Eidama į operacinę labai bijojau, sesutės mane ramino, sakė, kad kai prabusiu viskas bus gerai, nebesikankinsiu su tais skausmais. Man suleido narkozę, kažko paklausė ir aš užmigau.

Kai atsibudau, visur labai skaudėjo, tada buvo sunku net kalbėti. Visą dieną reanimacijoje pragulėjau. Baisu...

Kitą dieną mane perkėlė į palatą, Kamilė mane pasitikusi juokino ir juokino, kad aš neliūdėčiau, nors man labai skaudėjo. Ji taip visą dieną mane ir linksmino.

Pagaliau po dviejų savaičių  ėjau į polikliniką, kad man ištrauktų siūles.

Atėjus į kabinetą, sesutė ramino, kad nebijočiau, tikino, kad tikrai neskaudės, kaip ims net nepajusiu. Aš labai bijojau, bet kai ištraukė siūles pasidarė daug lengviau, nes žinojau, kad kas blogiausia liko praeityje...

Po mėnesio keliavau į Palangą. Tada jau nieko neskaudėjo, galėjau džiaugtis gyvenimu. Visą savaitę ten buvo labai karšta, galėjau degintis, bet man labiau patiko maudytis ir plaukioti jūroje.

Štai tokia buvo mano vasara. O kaip ją praleidai tu?

 

                                                           Rosita Rauduvytė, 7c

 

Mokomės savanoriauti

 

   Spalio 26 dieną 7c, 6a, 6b, 6c klasių savanoriai susitelkė į vieną bendrą visumą ir išžingsniavo tvarkyti J. Tilvyčio gatvėje esančių Stačiatikių (provoslavų) kapinių. Mūsų darbą koordinavo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vadybininkas Sigitas Vainauskas ir klasių auklėtojos: Asta Kurulytė, Elvyra Rūkštelienė, Daiva Žemaitienė, Miglė Vitkūnienė. Visi darbingai ir energingai nusiteikę, užsimovę darbines pirštines ir paėmę grėblius į rankas, imėmės darbo. Mes grėbėme rudeninius lapus. O jų buvo be galo daug! Darbas buvo sunkokas - mergaitės grėbė lapus į krūvas, o berniukai dėjo, kamšė juos į maišus ir nešė į didelę krūvą. Sutvarkėme didesnę pusę kapinių. Padirbėjome iš peties!

   Taigi pabuvome savaroriais ir įvykdėme labai gerą darbą prieš Vėlines.

                                  7c klasės seniūnė Deimantė Šeibokaitė

 

Klasės išvyka

   Esu Akvilė Zinytė, 7c klasės mokinė. Lankau žirgyną, joju, dirbu su arkliais. Šiuo metu joju ''Black Horse Stables''. Buvome su klase išvykę į žirgyną. Mano bendraklasiai turėjo galimybę pajoti. Atvykę galėjo pamatyti, kaip reikia pasiruošti žirgą prieš jojant, kaip reikia joti, šokti per kliūtis bei išvysti 60 cm. poniukus. Jų buvo trys. Vienas ponis yra įrašytas į Raudonąją knygą. Bendraklasiai bei klasės auklėtoja jojo ant Tuopos bei Žvitrės. Jos yra abidvi žemaitukų veislės, Tuopai 6 m., Žvitrei 14 m.

   Jodama noriu daug ko pasiekti. Dirbdama su arkliais aš ne vien mokausi joti, bet ir mokau dar neišmokytą, jauną arklį. Daugiau pajojus yra galimybė dalyvauti ir varžybose. Jojant būna ne vien geri dalykai, bet kartais pasitaiko ir skaudžių pasekmių. Aš esu patyrusi, kai arklys įspiria, kai krenti nuo žirgo žemėn, išsinarini ranką arba šiaip visokie nubrozdinimai, randai. Esu kritusi tik 6 kartus. Dirbu su arkliais jau 3 metus ir tuo džiaugiuosi, nes man patinka žirgai, bendravimas su  jais, jojimas.

Mokinių kūrybos puslapis

 

Viktorija Gurklytė, 7a

   Vasarą  visi turi ką veikti. Net jeigu ir guli visus tris mėnesius su sulaužyta koja namie, vis tiek atsiranda veiklos – į svečius ateina draugai, gali skaityti, žaisti kompiuteriu arba tiesiog ilsėtis nuo mokslų, kurie per visus devynis mėnesius išsunkė galvą. Tačiau paskutinės rugpjūčio savaitės prabėga labai greitai ir kartais atrodo, kad laikas tiesiog ištirpo. Prasideda galvos skausmas dėl to, ką rengtis rugsėjo 1-ąją ir panašiai. Pamačius anksti ryte moterį, jau šluojančią krentančius lapus, norisi panirti į gilią depresiją, bet norint ko nors pasiekti reikia mokytis. Po pirmojo skambučio užsiveria klasių durys ir palieka visus spalvotus vasaros prisiminimus už jų. Baigiasi laisvės, beprotiškų įspūdžių ir ilgo miegojimo laikas...

 
Ąžuolas Šiukščius, 6b

Mąstymo kaita

Eina pirmokas į mokyklą,

Nedidelis, bet labai žvalus,
Jam skamba ausyse skambutis
Jis pasiruošęs į mokyklą eit pirmus metus.

Nors nesimato jo nuo žemės,

Praeina pro visus kaip tikras vyras.
Ir smagu žiūrėt,
Koks noras mokytis jo tyras.

O „didžkiai“ eina nosis nukabinę

Kaip tingios, lėtos pandos.
Pats laikas jiems susimąstyti
Kaip mokslus tuos įkandus.

Ar norėjau aš rudens??

,,Tuk tuk“ beldės į langą man ruduo,
Tą  rytą kai Rugsėjo rytą pabudau.
Nenorėjau jo įleisti,
O tam yra daug priežasčių,
Bet pakalbėsiu apie pora,
Nes jos rimčiausios iš visų.

Pirma,

Lauke labai niūru,
Nors medžiai nusidažė spalvotai,
Vis drėgna, šalta, net nesmagu.

Antra, turbūt pati aiškiausia,

Nebeliko vasaros pramogų,
O noris išvažiuoti dar į gamtą,
Pabūti tarp draugų.

Va tokios priežastys kodėl,
Nenorėjau rudenėlio,
Bet duris atidariau,
Nes mokytis vis tiek norėjau.

 Goda Mickevičiūtė,7b

Per meteoritų lietų
Išeinu aš į kiemą.
Ir svarstau –
Ar mėnulis vienas?

Atsisėdu ant žolės

Ir galvoju aš –
Ar žvaigždynas vienas?
O gal jie dviese tamsoje?

Štai žvaigždė dangumi nusirito,
O aš mąstau-
Ar ir aš kada taip krisiu?

Kitais metais ir vėl,

Per meteoritų lietų,
Aš išeisiu į kiemą.

 

Austėja Dveilytė, 6a

 Ruduo

Žiūrėk! Kažkieno raudoni karoliai.

Ir krenta medžių lapai auksiniai.
Žiūrėk! Ryte žolė pasipuošia šerkšnu.
O rūkas apgaubia visus.
Žiūrėk! Vorantinkliai susipynę tarp stiebų.
Žvarbus vėjas pučia iš vakarų.
Žiūrėk! Zylutė tyliai beldžiasi į langą.
O man jau darosi šalta...

Smiltė Adamonytė, 7b

Ruduo
  

Ruduo, visur nyku

Einu mišku.
Po kojom lapai čeža.
Aš pakeliu akis, skaudu.

Nežydi pievos

Tik medžiai nuo vėjelio ošia.
Bet tu įsižiūrėk geriau.
Įsidėmėk šį grožį.

Medžiai lyg netyčia dailininko rankos paliesti.

Tu pažiūrėk ir įsimink šį vaizdą.

Juk viskas jau tuoj baigsis.

Nes ten už ąžuolo senolio jau stovi Tu. Žiema esi vardu.

Plaukai balti lyg sniegas, o akys lyg ledinės,
Jų žvilgsnį sidabrinį aš ilgai dar mintyse regiu.

Evita Vasyliūtė,7b

Naktys

Aš einu gatve į juodą naktį

Ieškot ko nors, kam reik pagalbos mano.
Bet nieko nerandu, tik juodą naktį.
O gal tai yra labai didelis lobis.

Man taip patinka naktis.

Į ją galėčiau bėgt per liūtį,
Ir bėgčiau, bėgčiau, nors tūkstanti kilometrų,
Kad vėjo paklausyčiau, lobį nakties surasčiau.

O kas tas nakties lobis? Aš nežinau.

Nei man duota žinot, nei Jums.
Tik vienąaišku: tas lobis yra kažkur tenai.
Naktį būna laužas, kurį kažkas paliko.

O prie jo tūkstančiai žiburiukų.

Kas tai? Aš nerandu atsakymo.
  

 Jonė Janėnaitė,7b

Tik tak….

Tik tak, laikas bėga

Laikas skrieja,
Tu jo negali sustabdyti
Tu jo negali suvaldyti.

Tik tak, žiūrėk, ši sekundė jau praskriejo,

Ji nuskrido toli, toli.
O tu vis galvoji kad gali ją sustabdyt.
Bet ne,  negali...

Tik tak, laikas vis dar bėga...

Viena sekundė gali pakeisti tavo gyvenimą
Bet, tu to nežinai...

Žiūrėk, bandyk pagauti tą sekundę,

Ach, ji vėl pabėgo
Tik tak...

 Ugnė Navickaitė, 7a

Sonetas

Tikroji gyvenimo prasmė-

Gyventi ar mirti?
Ko aš čia atkeliavau:
Padėti ar kenkti?

Bandydama kopti - krentu

Vietoj to, kad juokčiaus-verkiu.
Jau seniai nesuprantu,
Kodėl aš čia atkeliavau?

Gal lengviau pasitraukti,

Kaip sako kiti.
Bet tai būtų per lengva.

Skaudu palikti žmones, kuriuos taip myli,

Kuriuos geriau pažįsti kaip niekas,
Tai dėl jų ir verta stengtis.

 Viktorija Gurklytė, 7a

Mirties sonetas

Vis bėgu nuo kažko,
Užsimerkusi kvėpuoju,
Sustoju tuščiuose laukuos
Ir vos pavelku kojas.

Taip staigiai pro akis prabėga

Gyvenimas ilgiausias
Ir tyliai į ausis man šnabžda
Ta siela, pabėgusi iš karsto.

Išsilaisvinti nuo pančių gyvenimo,

Kurie jau nuo gimimo
Sukausto ir laiko.

Išsivaduoti jau vėlu.
Beliko tik mirti pamažu.
Pradėti viską ir vėl ir vėl iš pradžių.

 

Pilietinė iniciatyva „Atminties kelias“

Rugsėjo 22-23 dienomis Panevėžyje vyko pilietinė iniciatyva „Atminties kelias“, skirta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai paminėti. Akcijoje dalyvavo ir mūsų progimnazijos mokiniai. Šia iniciatyva buvo siekiama prisiminti holokausto siaubą ir aplankyti masines žydų žūties vietas bei pagerbti holokausto aukas. Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena Lietuvoje minima nuo 1994 metų. Holokaustas, kaip tragedija, yra netektis mūsų valstybei — netekome Lietuvos piliečių: gyvenusių Lietuvoje, kartu kūrusių mūsų valstybę, puoselėjusių savitas tradicijas ir kultūrą.

Kiekvienas holokaustą supranta skirtingai. Vieniems tai prisiminimai, kitiems kažkokia nesąmonė, o dar kitiems paprasčiausias minėjimas. Rugsėjo 23 d. daugelis panevėžiečių renkasi prie „Liūdinčios žydų motinos“ memorialo, kuris mums visiems primins Panevėžio žydų bendruomenę, buvusias kapines, palaidotųjų atminimą ir tragišką žydų tautos praeitį. Minėjime kalbėjo Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman, Panevėžio meras Rytis Račkauskas. Pagerbę žuvusiuosius tylos minute, padėję gėles ir uždegę žvakeles prie paminklo, susirinkusieji išvyko į masinių žudynių vietas.

Panevėžio apskrityje žydų žudynių vietų yra apie 200, o šiandien mes aplankėme tik 2: Kurganavos miške ir Žaliojoje girioje. Kurganavos miške 1941 m. buvo sušaudyta daugiau nei 8000 Panevėžio ir Panevėžio rajono žydų. Yra pažymėti grioviai, duobės, kuriose buvo nužudyta ir užkasta Panevėžio žydų inteligentija: mokytojai, rabinai, gydytojai ir paprasti gyventojai…

Šiame miške buvo paminklas, aplink kurį, pagerbiant žuvusiuosius, buvo dedami akmenėliai su žydiškais vardais ir degamos žvakelės. Žydišką maldą mums perskaitė Fima Grafman, o susirinkusieji pritarė maldai.

Žaliojoje girioje nacistai ir jų vietiniai talkininkai 1941 metais žiauriai nužudė apie 4500 žmonių, tarp jų 3500 žydų — vaikų, moterų, vyrų. Juos prikeldavo 3-4 valandą nakties ir pėsčius varydavo į Žaliosios girią. O atstumas juk nemažas. Sukrėtė žudynių mastas: baisu pasidaro, kai pamatai, kokio ilgio ir pločio buvo grioviai, į kuriuos krito nekalti žmonės. Žuvusiųjų atminimas buvo pagerbtas akmenėliais su žydiškais vardais ir žvakelėmis bei malda, kurią perskaitė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą lietuviai sugyveno su žydais, tačiau karas kai kuriuos pakeitė. Vieni slėpė žydų šeimas, nors ir žinojo, kad už tai gali sumokėti savo pačių gyvybe, o kiti juos išduodavo. Netgi buvo leidžiamas laikraštis „Panevežietis“, kuriame buvo reikalaujama nebendrauti su žydais, neparduoti jiems duonos, neleisti pasisemti vandens iš šulinių ir nieku gyvu neslėpti!

Keista, kad ir šiais laikais atsiranda žmonių (netgi garsių asmenybių), neigiančių holokaustą. Mes turime padaryti viską, kad panašios tautų tragedijos niekada nepasikartotų. Juk viskas priklauso nuo mūsų. O šis išnaikinimas visgi yra mažytė, tačiau labai svarbi dalelė mūsų praeities.

 Darija Jagneraitė (7a), Saida Lipinskaitė (6c),Titas Valaitis (8c)