2016 m. sausio 12 d., antradienis

Sausio 13-ąją prisimenant


Vaizdo rezultatas pagal užklausą „sausio 13 įvykiai“
 
                                               Laukai gražiai sugulę,                                      
                                               Miškai gražiai sužėlę,
                                               Baltoji mano gulbe,
                                               Juodų arimų gėle!

                                               Kiek rovė – neišrovė,
                                               Kiek skynė – nenuskynė,
                                               Todėl, kad tu – šventovė.
                                               Todėl, kad tu – tėvynė.

                                                                               Just. Marcinkevičius

.................................................................................................................................................
  Jau  25 metai  praėjo nuo tos baisios nakties – 1991-ųjų sausio tryliktosios.  Šie didžiojo mūsų tautos dainiaus žodžiai byloja apie mūsų tvirtybę.  Ir  norisi tikėti poeto pranašyste: „Atrodo, kad lig šiolei/ per lietų, vėją, sniegą/ visi mes, tartum broliai.“  Ir dabar. Visada. Kaip tą naktį.
                               Tada aš supratau, kas yra Lietuva

   Mokytoja Vilija Lizdenienė maloniai sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie tuos lemtinguosius įvykius Vilniuje.

   Man patinka lankytis Vilniuje, anksčiau dar labiau mėgau: tai studijų miestas ir ten daug bičiulių gyvena, todėl į bet kokį kvietimą mielai sureaguoju. Tąkart tai buvo ne tiek kvietimas, o jau politinio pobūdžio informacija, nes buvo pranešta iš Aukščiausiosios Tarybos, kad reikėtų budėti prie dabartinių Seimo rūmų ir ginti vyriausybę, jeigu Sovietų Sąjunga imtųsi agresyvių veiksmų. Jau kelios dienos buvo grasinama tai daryti. Tuo metu dirbau Panevėžio rajone.  Buvo organizuojama to miestelio gyventojų išvyka, ir aš tiesiog pasinaudojau galimybe nuvykti į Vilnių.                 
   Išvažiavome anksti rytą. Jau žinojau, kas darosi Vilniuje, nes iš telefono skambučių ir bendravimo su žmonėmis, kurie jau buvo sostinėje, daug kas paaiškėjo. Visgi nustebau, kad autobuse buvau tik aš ir dar viena moteris, sekretorė, dar vyko buhalterė, kuri buvo atsakinga už finansus ir lėšų skyrimą  autobusui. Man siūlė nevažiuoti - vyrai atrodė labai rimtai nusiteikę:  abejojo, ar moterims vieta tokiose galbūt politinėse akcijose. Tačiau man buvo nė motais - visai malonus tas nuvykimas. Atsitokėjau tikriausiai tik įvažiavus į Vilnių. Diena buvo tokia apniukusi. Nustebino, kad langai užklijuoti skersiniais karpytais laikraščiais. Aš nesupratau - matydavau filmuose, kad taip karo atveju daroma. Pradėjau klausinėti, kas čia yra. Sako, kad  čia tiesiog nuo didelės vibracijos, nes jei važiuotų sunkioji technika, gali išbyrėti langai. Net nesitikėjau tokio poveikio. Paskui pamačiau gausybę autobusų, sustojusių kelkraštyje. Buvo įdomu, kad tiek daug žmonių privažiavę. Kai atėjome į aikštę prie Seimo rūmų, mane pribloškė žmonių gausa. Net nesupratau: niekas, atrodo, nevyksta, jokių susišaudymų  - ir šitiek daug žmonių. Visi labai ramiai vaikšto, kalbasi, negirdėti didesnio triukšmo - kažkoks štilis, tarsi žmonės kažko lauktų, kažkam ruoštųsi, ir nelabai patys supranta, ko gali tikėtis iš ateinančių valandų ar net pusvalandžio. Ten buvo nešiojama karšta arbata, kava. Žmonės su termosais prieidavo ne tik prie kiekvieno, naujai atvykusio, bet ir prie visų, buvusių toje aikštėje, vaišindavo sumuštiniais, sausainiais. Aš pradėjau teirautis, kas čia tai paruošė. Vilniečiai jautė atsakomybę mus pagloboti: jie iš namų nešė atvykusiems, kas ką turėjo, tarsi būtumėme Vilniaus svečiai. Stebino nepaprastas žmonių susiklausymas. Sakykim, prieina, paklausia, ar tau nešalta rankoms, ar nereikia pirštinių - tai mane išvis nustebino. Galvoju: tai ką, čia dabar ir pirštinėmis aprūpins? Tiesiog išsitraukiau iš kišenės savas ir apsimoviau. Atrodė, kad jie rūpinasi manimi labiau nei aš pati.
   Paskui susitikau su pažįstamais, šie ėmė mane raginti greičiau eiti į autobusą ir važiuoti į savo kaimelį, atgal. Galvoju, nieko sau, čia susitinki su seniai nematytais žmonėmis, o jie skatina greičiau kraustytis, iš kur atvažiavusi. Sako, čia labai pavojinga, dažnai girdimi šūviai. Kalvarijų gatvėje žmonės pasakojo, kad ten tiesiog šaudoma į langus. Klausiau, ar yra aukų. Sako ne, iš tikrųjų, kai vakare uždegama šviesa, stengiamasi visu ūgiu nevaikščioti,  žmonės būna pasilenkę. Galvojau, kažkokia mistika. Gal čia išgalvota? Ne, šaudyta į langus,  žmonės išgąsdinti, sakosi nenorintys provokuoti, kelti sąmyšio. Visą tą dieną praleidau aikštėje, mes kalbėjomės, bendravome, galėjome dainuoti, pasakoti vieniems apie kitus. Atrodė, kad tada aš pradėjau suvokti, kas yra tėvynė. Dabar negalėčiau apibrėžti to suvokimo, ką aš tada jaučiau, bet manau, kad tie žmonės, buvę šalia, jautėsi tokie artimi.  Mes žinojome, kad turime Seimo rūmus arba Aukščiausiąją Tarybą ginti taip, kad valstybė išliktų, o tas gynimo pobūdis vėlgi buvo visiškai nesuprantamas – tiesiog būti šalia ir niekur nesitraukti iš tos vietos, kurioje esi.
   Paskui buvome užlipę į namą prieš Seimo rūmus kitoje gatvės pusėje, ant stogo, ir kai žiūrėjome žemyn, tai buvo aiškinama, kad jeigu prasidės susišaudymas, gal būtų geriausia toli nepasitraukti:  tai saugi vieta ir iš aukščiau geriau matosi, kada gali atriedėti tankai. Aš vėlgi sunkiai galėjau patikėti, kad tie tankai galės pradėti plūste plūsti, šaudyti, griauti pastatus: neatrodė, kad išties karinė padėtis. Nors nerimo buvo, ypatingai tą popietę, tačiau aš nemaniau, kad visa tai taip rimta.   Po to išgirdome labai aštrų garsą: nežinau, su kuo jį galėčiau palyginti, tikriausiai jis panašus į asfalto gremžimą arba jo ardymą grąžtais -  buvo toks labai keistas, stiprus. Tada visi aikštėje tarsi suakmenėjo. Pasklido keli sakiniai: ,,Tankai! Tankai! Tik nesiblaškykit,  stovėkit vietoj.“ Galvojau, kaip čia dabar taip, kaip čia dabar tie tankai? Klausiau, ar jie dar toli. Sakė, kad dar tolokai, bet garsas buvo tikrai stiprus ir atrodė – nenutrūkstantis, toks urzgimas, urzgimas, urzgimas, vis garsėjantis. Tada moterims ir vaikams buvo patarta pasilypėti ant M. Mažvydo bibliotekos laiptelių, ten, prie kolonų, pasitraukti nuo gatvės. Vyrai ėjo į priekį ir visi kabinosi rankomis. Tikrai nebuvo nei lėkimo, nei griuvinėjimo, nei šūksnių.  Nei baimės - tokia tvirtybė. Atrodė, niekas iš ten jokiu būdu nesitrauks. Tai solidarumas, tai tėvynė.
    Kai šneku apie pilietiškumą, apie pilietiškumo ugdymą, jeigu man tai svarbu pasakyti vaikams, juos pamokyti, visą laiką prisimenu, ką pati jaučiau: už nugaros žmonės, kurie labai brangūs, ir mano buvimas ten prasmingas, nors tos prasmės aš gal ir nepaaiškinčiau. Tiesiog buvimas nesitraukiant, parodant, kad mes esame stiprūs ir kad ši vieta yra mūsų, ne kažkokių atvykėlių, ne agresorių. Ne, tai mūsų žemė, ją tikrai ginsime. Tų žmonių daugybė tūkstančių buvo, ir manau, kad jie jautėsi panašiai arba taip pat kaip aš. Mes tiesiog dainavome. Negarsiai, galbūt netgi tyliai.  Ramiai, bet nenuolankiai. Tai buvo kova - tokia graži. Niekada nesijaučiau kokia didvyrė nei nugalinti kliūtis. Ši patirtis buvo nepaprasta tuo, kad pajutau bendrystę, bendrystę ir atsakomybę už tuos, kurie buvo šalia. Sausio 13 – oji apdovanojo dideliu supratimu. Manau, kad tada aš supratau, kas yra Lietuva.

                  Aušra Indriūnienė