2017 m. spalio 19 d., ketvirtadienis

Mokinių kūryba

   Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Vilniaus universiteto patalpos“ 


   ,,Audamasi batus nusimušu pirštą į spintos kampą ir tyliai nusikeikiu. Ir taip vėluoju, o dar ir lietus pradėjo lyti. Galiausiai per jėgą apsiaunu tą nelaimingą batą ir išlekiu pro duris. Greitai nusileidžiu bendrabučio laiptais, pastumiu duris ir nubėgu universiteto salės link. Vėluoju jau penkias minutes, dekanė turbūt mane nužudys. Uždususi greitai įpuolu į patalpą ir, išmušta raudonio, atsisėdu ant  kėdės salės gale. Dekanės dar nesimato, tad mano nerimas kaipmat atlėgsta ir aš ramiai atsipučiu. Po kelių akimirkų durys stipriai trinkteli ir visi staigiai atsistoja. Net nežiūrėdama į mus, Rhondr parodo ranka, kad galime sėstis ir nuleidusi didžiulį ekraną ima demostruoti skaidres.
   - Visi turbūt manėte, kad pakliuvote į svajonių mokymo įstaigą. Čia gražu, dėstytojai puikūs ir panašiai, – pradeda kalbėti fakulteto vadovė. – Tai tiesa, mes puoselėjame savo tradicijas ir mokymo kokybę, tačiau nesiruošiame su jumis elgtis švelniai. Visi privalote paklusti taisyklėms, kurias jums išdėsčiau, ir mokytis kuo geriau. Keli studentai jau norėjo išvykti iš šio universiteto, tačiau jiems nutiko kažkokia nelaimė.
   Ji taip pabrėžia paskutinį žodį, lyg norėdama pasakyti,  jog ta ,,nelaimė“ atsitiks visiems, kurie taip pasielgs. Man per nugarą nueina šiurpas. Tačiau dekanės kalba toli gražu nesibaigia:
   - Tai turbūt ženklas, kad jie padarė klaidą iš čia išvykdami. Jums nepatarčiau palikti šios įstaigos, kol ją baigsite.  Juk mes rūpinamės visais savo bendruomenės nariais. Nenorėčiau jūsų gąsdinti. Galbūt labiau įtikinti, kad nejuokauju. Kai ką parodysiu.
   Ji šelmiškai nusišypso ir pulteliu perjungia skaidrę. Joje ryškiomis juodomis raidėmis parašytą tekstą visi greitai ima skaityti. Perskaičiusi porą eilučių suprantu, kad tai ne šiaip tekstas, o vienas iš studentų laiškų:
  ,,<...> Aš neįsivaizduoju, kaip galėjau tai padaryti. Jis tiesiog bėgo į mane ir aš nebemąsčiau, tiesiog pastūmiau jį ant kelio ir nubėgau kiek galima toliau. Juk jis norėjo mane padurti! Manau, kad mano poelgis pateisinamas, net jeigu tą vaikiną nutrenkė mašina <...>“


   ,,Kristofas atsidūsta ir paskui mane įeina į kabinetą. Ponas Johanas pradeda kalbėti apie tai, kaip pritraukti skaitytoją rašant kokį nors kūrinį, o aš įsistebeiliju į langą. Jeigu sutiksiu su Kristofo pasiūlymu, tai pakeis viską. Kardinaliai. Turėsiu dvidešimt keturias valandas per parą stebėti, ar manęs niekas neįtarinėja, kurti planus, apgalvoti visas įmanomas plano spragas ir kitus dalykus. Tačiau jeigu liksiu, būsiu įkalinta čia ir privalėsiu paklusti dekanės valdžiai. Ar noriu to? Žinoma, ne, tačiau jeigu čia ištvėriau jau beveik pusę metų, galbūt likę treji su puse nebus tokie baisūs? <...>
Dekanė dar kartą nusivaipo ir patenkinta išeina. Apžvelgusi visą auditoriją pamatau, kad kiti studentai yra labai pasipiktinę dėl jos sprendimo ir be perstojo dūsauja. Mano reakcija panaši, tik galbūt dar aštresnė. Iš pykčio sugniaužiu kumštį iš visos jėgos ir stengiuosi ramiai kvėpuoti. Na, kam mus taip vedžioti už nosies?! Neiškentusi atsisuku į Kristofą ir tyliai paklausiu:
   - Koks planas?
   Jis plačiai nusišypso ir parodo, kad aptarsime tai vėliau.“


                                               8a klasės mokinės Viktorijos Gurklytės ištraukos iš rašomos knygos

2017 m. spalio 5 d., ketvirtadienis

Su Mokytojo diena!


Vaizdo rezultatas pagal užklausą „puokstes rudeniniu  geliu“

Mielieji mokytojai,
kuo geriausios kloties darbuose, džiaugsmo kasdienybėje, stiprybės, 
vilties ir žmogiškos šilumos.


"Atžalyno" tinklaraščio leidėjai

2017 m. spalio 4 d., trečiadienis

Saldi šventė

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „sokolado ir vaisiu fondiu su vaikais“
Rugsėjo tryliktą dieną 7a klasės mokiniai surengė saldžią šventę - Tarptautinę šokolado dieną. Po trijų pamokų vyko šokolado degustacija – fondiu. Galėjai paragauti vaisių gabaliukų, mirkytų ką tik ištirpintame šokolade. Norinčiųjų buvo kaip bičių prie medaus! Visi norėjo paskanauti šio gardėsio. Kai kurie net bandė be eilės!
Per antrąją ilgąją pertrauką, kai buvo viktorina, aš pastebėjau, kad aktyviausi buvo pradinukai. Smagu buvo matyti rankų mišką ir mažą vaiką, besidžiaugiantį prizu. Buvo daug sunkių klausimų. Bet gerai pagalvoję, visi atsakė į juos. Viktorinos pabaigoje renginio vedėja Emilija tarė: „O viktorinos atsakymai kabojo jums už nugarų..." Nuvilnijo atodūsis...
                               
                 Beatričė Banevičiūtė, 7a
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „sokoladas ir vaikai“