Mokinių kūryba

Viktorija Gurklytė, 8a

Keliaujame po pasaulį, stengiamės uždirbti kuo daugiau, norime būti pripažinti ir gyventi ten, kur nėra skausmo, nusikaltimų bei vargo. Tai, žinoma, yra gerai, juk tikslo siekimas užgrūdina, akiračio plėtimas džiugina širdį, o visuomenės pripažinimas padeda tvirčiau stovėti ant žemės. Bet ar kas galėtų gyventi rojuje? Turėti viską, ko trokšta, būti tarp žmonių, kurie neskaudina. Nemanau. Mes, žmonės, nesame tobuli, tad mums patiems reikia kažko netobulo. Ko nors paprasto, keliančio džiaugsmą ir palaimą.

Ir žinot ko? Akims, pavargusioms nuo Kalifornijos palmių, paprastas lietuviškas beržas yra pats gražiausias.                                                                            

Užvaldymas

Juoda tamsa

Veda paslaptingais skersgatviais,

Apgaubusi mane savo skara,

Žinodama, kad nepadės man nė malda.

Bet tai ne pabaiga,

Tai jos pradžia.

Skriedamos kulkos atsimuša į mane

Ir taukšėdamos krenta ant grindinio.

Ramiai prisėdu neapšviestame kampe.

Jaučiu, kaip tamsa greit persiskverbia pro odą

Ir greit iškvėpdama prarandu

Paskutinį kvapą.

Vėlei atsistoju ir tęsiu savo kelią.

Bet nebėra jau tavęs,

O aš, panirusi į kančias,

                                                             Atsikratau savęs.

                                                                                                Viktorija Gurklytė , 8a

             Žodžiai kerta stipriau negu smūgiai  

  Daugelis gyvačių nėra labai didelės. Jos gali būti labai ilgos, tačiau mase žmogų pralenkia labai mažai rūšių. Tačiau kas nutinka žmogaus akistatoje su gyvate? Žmogus gali gyvatę perpjauti, galbūt pašauti, nes yra didesnis ir turi daugiau fizinės jėgos. Bet gyvatė yra pranašesnė – tai nepaprastai greita reakcija ir nuodai. Greitai suleidus dantis į žmogaus kūną, į kraują patenka nuodų, kurie dažnai sukelia tam tikras alergines reakcijas, ligas, kraujo krešėjimą ar net mirtį.

   Matote, ne šiaip sau aprašiau šį gyvatės pranašumą? Iš tiesų visa tai labai primena kasdienybę ir žmones. Mes susiduriame su įvairiomis asmenybėmis, kurios gali atrodyti fiziškai silpnos ir lengvai nukaunamos, tačiau visi daro dažną klaidą – neapskaičiuoja, kaip giliai gali kirsti kito žmogaus žodžiai. Nesvarbu, jog jis nesugebės duoti tau į kaulus, jeigu toji asmenybė turi tvirtą nuomonę ir charakterį. Žodžiai kirs labiau negu peilis. Ir jeigu kada gyvenime prireiks gintis (tas tikrai įvyks), kaukitės ne ginklais – nokautuokite priešininką žodžiais, kurie sukels beveik tą patį, ką gali gyvatės nuodai.

                                                                   

                                                                    Viktorija Gurklytė, 8a

           

   „Bokštas“ į dangų    

       Senų senovėje, kai Žemėje dar gyveno bauginantys, pavojingi žvėrys ir siaubūnai, į Lietuvos teritoriją atsikraustė sena žmonių gentis.

Tuo metu Lietuva buvo lyg plynas, tiesus laukas. Visur, kur žvilgtelsi, driekėsi lygumos, tik vienoje pusėje išdidžiai stovėjo milžiniškas kalnas, skrodžiantis debesis danguje. Žmonės bijoję lipti į šį kalną. Gal ten gyvena milžinai, arba dar žiauresni žvėrys nei Žemėje? Būtų ir nelipę, tačiau praėjus keliems metams baigėsi maistas ir vanduo. Joks gyvūnas ir upelis neatklysdavo į šią žemę. Vienintelė likusi viltis buvo užkopti iki tų debesų.

Vedami noro išlikti, 100-ą dienų ir naktų jie lipo į kalną. Daugelis žuvo: vieni nukrito, kiti neištvėrė alkio ar troškulio. Tačiau galiausiai genčiai užsikorus ant kalno, jie išvydo tai, ko jų nuoilsio kupinos širdys troško: sraunų upelį, gūdų mišką bei įvairiausių gyvūnų ir paukščių. Šimtus metų jie čia gyveno linksmai ir laimingai, tačiau nesustabdomasis laikas lėmė, jogei kalnas ėmė žemėti. Greit nukrito po debesimis, dar po kelių šimtų metų buvo galima įžiūrėti apačioje užaugusius naujus miškus ir girias, o galiausiai, kai kalnas visiškai susmego į žemę, gentis pamatė, jog Lietuvoje jau buvo apsigyvenę kiti žmonės.

 Karaliui Mindaugui suvienijus Lietuvą, žmonės šią vietą pavadino Aukštaitija, mums visiems primindami apie čia stovėjusi „bokštą“ į dangų.  

Mano Mama dažnai sako: „Nesvarbu kur gyvensite ateityje, visad prisiminkite ir gerbkite savo Tėvynę, nes ji yra jūsų namai". Todėl, Lietuva, mano Tėvyne, prižadu: niekados niekados Tavęs nepamiršiu, nes Tave be krašto myliu.

 

                           Ąžuolas Šiukščius, 7b