Laukai
gražiai sugulę,
Miškai
gražiai sužėlę,
Baltoji
mano gulbe,
Juodų
arimų gėle!
Kiek
rovė – neišrovė,
Kiek
skynė – nenuskynė,
Todėl,
kad tu – šventovė.
Todėl,
kad tu – tėvynė.
Just. Marcinkevičius
.................................................................................................................................................
Jau 25
metai praėjo nuo tos baisios nakties –
1991-ųjų sausio tryliktosios. Šie
didžiojo mūsų tautos dainiaus žodžiai byloja apie mūsų tvirtybę. Ir norisi
tikėti poeto pranašyste: „Atrodo, kad lig šiolei/ per lietų, vėją, sniegą/ visi
mes, tartum broliai.“ Ir dabar. Visada.
Kaip tą naktį.
Tada aš supratau, kas yra Lietuva
Mokytoja
Vilija Lizdenienė maloniai sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie tuos
lemtinguosius įvykius Vilniuje.
Man patinka
lankytis Vilniuje, anksčiau dar labiau mėgau: tai studijų miestas ir ten daug
bičiulių gyvena, todėl į bet kokį kvietimą mielai sureaguoju. Tąkart tai buvo
ne tiek kvietimas, o jau politinio pobūdžio informacija, nes buvo pranešta iš Aukščiausiosios
Tarybos, kad reikėtų budėti prie dabartinių Seimo rūmų ir ginti vyriausybę,
jeigu Sovietų Sąjunga imtųsi agresyvių veiksmų. Jau kelios dienos buvo
grasinama tai daryti. Tuo metu dirbau Panevėžio rajone. Buvo organizuojama to miestelio gyventojų
išvyka, ir aš tiesiog pasinaudojau galimybe nuvykti į Vilnių.
Išvažiavome
anksti rytą. Jau žinojau, kas darosi Vilniuje, nes iš telefono skambučių ir
bendravimo su žmonėmis, kurie jau buvo sostinėje, daug kas paaiškėjo. Visgi
nustebau, kad autobuse buvau tik aš ir dar viena moteris, sekretorė, dar vyko buhalterė,
kuri buvo atsakinga už finansus ir lėšų skyrimą
autobusui. Man siūlė nevažiuoti - vyrai atrodė labai rimtai nusiteikę: abejojo, ar moterims vieta tokiose galbūt politinėse
akcijose. Tačiau man buvo nė motais - visai malonus tas nuvykimas. Atsitokėjau
tikriausiai tik įvažiavus į Vilnių. Diena buvo tokia apniukusi. Nustebino, kad
langai užklijuoti skersiniais karpytais laikraščiais. Aš nesupratau - matydavau
filmuose, kad taip karo atveju daroma. Pradėjau klausinėti, kas čia yra. Sako,
kad čia tiesiog nuo didelės vibracijos,
nes jei važiuotų sunkioji technika, gali išbyrėti langai. Net nesitikėjau tokio
poveikio. Paskui pamačiau gausybę autobusų, sustojusių kelkraštyje. Buvo įdomu,
kad tiek daug žmonių privažiavę. Kai atėjome į aikštę prie Seimo rūmų, mane
pribloškė žmonių gausa. Net nesupratau: niekas, atrodo, nevyksta, jokių
susišaudymų - ir šitiek daug žmonių.
Visi labai ramiai vaikšto, kalbasi, negirdėti didesnio triukšmo - kažkoks
štilis, tarsi žmonės kažko lauktų, kažkam ruoštųsi, ir nelabai patys supranta,
ko gali tikėtis iš ateinančių valandų ar net pusvalandžio. Ten buvo nešiojama
karšta arbata, kava. Žmonės su termosais prieidavo ne tik prie kiekvieno,
naujai atvykusio, bet ir prie visų, buvusių toje aikštėje, vaišindavo
sumuštiniais, sausainiais. Aš pradėjau teirautis, kas čia tai paruošė. Vilniečiai
jautė atsakomybę mus pagloboti: jie iš namų nešė atvykusiems, kas ką turėjo, tarsi būtumėme Vilniaus
svečiai. Stebino nepaprastas žmonių susiklausymas. Sakykim, prieina, paklausia,
ar tau nešalta rankoms, ar nereikia pirštinių - tai mane išvis nustebino. Galvoju:
tai ką, čia dabar ir pirštinėmis aprūpins? Tiesiog išsitraukiau iš kišenės
savas ir apsimoviau. Atrodė, kad jie rūpinasi manimi labiau nei aš pati.
Paskui
susitikau su pažįstamais, šie ėmė mane raginti greičiau eiti į autobusą ir
važiuoti į savo kaimelį, atgal. Galvoju, nieko sau, čia susitinki su seniai
nematytais žmonėmis, o jie skatina greičiau kraustytis, iš kur atvažiavusi.
Sako, čia labai pavojinga, dažnai girdimi šūviai. Kalvarijų gatvėje žmonės
pasakojo, kad ten tiesiog šaudoma į langus. Klausiau, ar yra aukų. Sako ne, iš
tikrųjų, kai vakare uždegama šviesa, stengiamasi visu ūgiu nevaikščioti, žmonės būna pasilenkę. Galvojau, kažkokia
mistika. Gal čia išgalvota? Ne, šaudyta į langus, žmonės išgąsdinti, sakosi nenorintys
provokuoti, kelti sąmyšio. Visą tą dieną praleidau aikštėje, mes kalbėjomės,
bendravome, galėjome dainuoti, pasakoti
vieniems apie kitus. Atrodė, kad tada aš pradėjau suvokti, kas yra tėvynė.
Dabar negalėčiau apibrėžti to suvokimo, ką aš tada jaučiau, bet manau, kad tie
žmonės, buvę šalia, jautėsi tokie artimi.
Mes žinojome, kad turime Seimo rūmus arba Aukščiausiąją Tarybą ginti
taip, kad valstybė išliktų, o tas gynimo pobūdis vėlgi buvo visiškai
nesuprantamas – tiesiog būti šalia ir niekur nesitraukti iš tos vietos, kurioje
esi.
Paskui
buvome užlipę į namą prieš Seimo rūmus kitoje gatvės pusėje, ant stogo, ir kai
žiūrėjome žemyn, tai buvo aiškinama, kad jeigu prasidės susišaudymas, gal būtų
geriausia toli nepasitraukti: tai saugi
vieta ir iš aukščiau geriau matosi, kada gali atriedėti tankai. Aš vėlgi
sunkiai galėjau patikėti, kad tie tankai galės pradėti plūste plūsti, šaudyti,
griauti pastatus: neatrodė, kad išties karinė padėtis. Nors nerimo buvo,
ypatingai tą popietę, tačiau aš nemaniau, kad visa tai taip rimta. Po to išgirdome labai aštrų garsą: nežinau,
su kuo jį galėčiau palyginti, tikriausiai jis panašus į asfalto gremžimą arba
jo ardymą grąžtais - buvo toks labai keistas,
stiprus. Tada visi aikštėje tarsi suakmenėjo. Pasklido keli sakiniai: ,,Tankai!
Tankai! Tik nesiblaškykit, stovėkit
vietoj.“ Galvojau, kaip čia dabar taip, kaip čia dabar tie tankai? Klausiau, ar
jie dar toli. Sakė, kad dar tolokai, bet garsas buvo tikrai stiprus ir atrodė –
nenutrūkstantis, toks urzgimas, urzgimas, urzgimas, vis garsėjantis. Tada
moterims ir vaikams buvo patarta pasilypėti ant M. Mažvydo bibliotekos
laiptelių, ten, prie kolonų, pasitraukti nuo gatvės. Vyrai ėjo į priekį ir visi
kabinosi rankomis. Tikrai nebuvo nei lėkimo, nei griuvinėjimo, nei šūksnių. Nei baimės - tokia tvirtybė. Atrodė, niekas iš
ten jokiu būdu nesitrauks. Tai solidarumas, tai tėvynė.
Kai šneku apie pilietiškumą, apie pilietiškumo
ugdymą, jeigu man tai svarbu pasakyti vaikams, juos pamokyti, visą laiką
prisimenu, ką pati jaučiau: už nugaros žmonės, kurie labai brangūs, ir mano
buvimas ten prasmingas, nors tos prasmės aš gal ir nepaaiškinčiau. Tiesiog
buvimas nesitraukiant, parodant, kad mes esame stiprūs ir kad ši vieta yra
mūsų, ne kažkokių atvykėlių, ne agresorių. Ne, tai mūsų žemė, ją tikrai ginsime.
Tų žmonių daugybė tūkstančių buvo, ir manau, kad jie jautėsi panašiai arba taip
pat kaip aš. Mes tiesiog dainavome. Negarsiai, galbūt netgi tyliai. Ramiai, bet nenuolankiai. Tai buvo kova -
tokia graži. Niekada nesijaučiau kokia didvyrė nei nugalinti kliūtis. Ši
patirtis buvo nepaprasta tuo, kad pajutau bendrystę, bendrystę ir atsakomybę už
tuos, kurie buvo šalia. Sausio 13 – oji apdovanojo dideliu supratimu. Manau,
kad tada aš supratau, kas yra Lietuva.
Aušra Indriūnienė
