,,Audamasi
batus nusimušu pirštą į spintos kampą ir tyliai nusikeikiu. Ir taip vėluoju, o
dar ir lietus pradėjo lyti. Galiausiai per jėgą apsiaunu tą nelaimingą batą ir
išlekiu pro duris. Greitai nusileidžiu bendrabučio laiptais, pastumiu duris ir
nubėgu universiteto salės link. Vėluoju jau penkias minutes, dekanė turbūt
mane nužudys. Uždususi greitai įpuolu į patalpą ir, išmušta raudonio, atsisėdu
ant kėdės salės gale. Dekanės dar
nesimato, tad mano nerimas kaipmat atlėgsta ir aš ramiai atsipučiu. Po kelių
akimirkų durys stipriai trinkteli ir visi staigiai atsistoja. Net nežiūrėdama į
mus, Rhondr parodo ranka, kad galime sėstis ir nuleidusi didžiulį ekraną ima
demostruoti skaidres.
- Visi turbūt manėte, kad pakliuvote į
svajonių mokymo įstaigą. Čia gražu, dėstytojai puikūs ir panašiai, – pradeda
kalbėti fakulteto vadovė. – Tai tiesa, mes puoselėjame savo tradicijas ir mokymo
kokybę, tačiau nesiruošiame su jumis elgtis švelniai. Visi privalote paklusti
taisyklėms, kurias jums išdėsčiau, ir mokytis kuo geriau. Keli studentai jau
norėjo išvykti iš šio universiteto, tačiau jiems nutiko kažkokia nelaimė.
Ji taip pabrėžia
paskutinį žodį, lyg norėdama pasakyti, jog ta ,,nelaimė“ atsitiks visiems, kurie taip
pasielgs. Man per nugarą nueina šiurpas. Tačiau dekanės kalba toli gražu
nesibaigia:
- Tai turbūt
ženklas, kad jie padarė klaidą iš čia išvykdami. Jums nepatarčiau palikti šios
įstaigos, kol ją baigsite. Juk mes
rūpinamės visais savo bendruomenės nariais. Nenorėčiau jūsų gąsdinti. Galbūt
labiau įtikinti, kad nejuokauju. Kai ką parodysiu.
Ji šelmiškai
nusišypso ir pulteliu perjungia skaidrę. Joje ryškiomis juodomis raidėmis
parašytą tekstą visi greitai ima skaityti. Perskaičiusi porą eilučių suprantu,
kad tai ne šiaip tekstas, o vienas iš studentų laiškų:
,,<...> Aš neįsivaizduoju, kaip galėjau tai
padaryti. Jis tiesiog bėgo į mane ir aš nebemąsčiau, tiesiog pastūmiau jį ant
kelio ir nubėgau kiek galima toliau. Juk jis norėjo mane padurti! Manau, kad
mano poelgis pateisinamas, net jeigu tą vaikiną nutrenkė mašina <...>“
,,Kristofas
atsidūsta ir paskui mane įeina į kabinetą. Ponas Johanas pradeda kalbėti apie
tai, kaip pritraukti skaitytoją rašant kokį nors kūrinį, o aš įsistebeiliju į
langą. Jeigu sutiksiu su Kristofo pasiūlymu, tai pakeis viską. Kardinaliai.
Turėsiu dvidešimt keturias valandas per parą stebėti, ar manęs niekas
neįtarinėja, kurti planus, apgalvoti visas įmanomas plano spragas ir kitus
dalykus. Tačiau jeigu liksiu, būsiu įkalinta čia ir privalėsiu paklusti dekanės
valdžiai. Ar noriu to? Žinoma, ne, tačiau jeigu čia ištvėriau jau beveik pusę
metų, galbūt likę treji su puse nebus tokie baisūs? <...>
Dekanė dar kartą nusivaipo ir patenkinta
išeina. Apžvelgusi visą auditoriją pamatau, kad kiti studentai yra labai
pasipiktinę dėl jos sprendimo ir be perstojo dūsauja. Mano reakcija panaši, tik
galbūt dar aštresnė. Iš pykčio sugniaužiu kumštį iš visos jėgos ir stengiuosi
ramiai kvėpuoti. Na, kam mus taip vedžioti už nosies?! Neiškentusi atsisuku į
Kristofą ir tyliai paklausiu:
-
Koks planas?
Jis plačiai nusišypso ir parodo, kad
aptarsime tai vėliau.“
8a klasės mokinės Viktorijos Gurklytės ištraukos iš rašomos knygos
