Lietuvos šimtasis gimtadienis
Dažnai žmonės sako: „Mes norime
būti laisvi“. Iš tiesų taip ir yra. Laisvė - tai galimybė tobulėti ir augti.
Norą būti laisviems stengtasi perduoti iš kartos į kartą. Taip ir Lietuva prieš
100 metų norėjo laisvės: kalbos,
papročių, žodžio.
Pirmiausia už Lietuvos gyvenimą
atsakingi mes visi. Ne veltui yra
nuostabaus grožio ir prasmės lietuviška patarlė: „Kaip pasiklosi, taip
išsimiegosi“. Lietuvos žemes gali užgrobti priešai, gali nusiaubti audra, bet
niekada išorinės jėgos neįsilauš į žmonių dvasią, į mūsų patriotizmą. Lietuva
laisva, nes joje 1918 metais augo patriotų karta, kuri nenustojo vilties, kad
mūsų gimtinė nebevergaus. Patriotai - tai lyg laužas su silpnais dūmais. Kai virš
laužo tyliai šoka dūmai, yra viltis, kad bus ir liepsna.
Patriotai turėtų būti ir
emigrantai. Jie gali nešmeižti savo gimtosios šalies ir platinti lietuvybę.
Reikėtų mums, gyvenantiems čia, Lietuvoje, skatinti pažįstamus emigrantus mokyti
savo vaikus mūsų kalbos. Negalima pykti ir ant tų, kurie pamiršta Lietuvą.
Jiems reikėtų įvairiais būdais priminti apie jų šaknis. Emigrantas - patriotas
yra tas, kuris, užsidirbęs pinigų, grįžta tėviškėn. Juk jei perki lėktuvo
bilietą viena kryptimi, tai visada yra galimybė grįžti.
Sunku būtų pamatuoti partizanų
pasiaukojimą dėl laisvės. Jie gelbėjo mus nuo karo. Koks jausmas išeiti, jei
žinai, kad gali ir nebegrįžti? Tačiau tu turėsi galimybę paaukoti gyvybę už
savo gimtosios šalies laisvę. Tau bus suteiktas šansas iškeisti gyvenimą į
Lietuvos išlikimą žemėlapyje. Bet kaipgi jaustis partizano motinai ir merginai,
kurios apkabina dalelę savęs paskutinį kartą ir išlydi į mirtį? Kai atvažiavus į ligoninę gydytojai
prašo įvertinti savo skausmą nuo 1 iki 10, tai dešimtukas
yra skirtas moraliniam skausmui, kurį patiria partizano patys artimiausi
žmonės. Lietuvai daugiau nebereikia karo, nes kai kurie žmonės gali neištverti
savojo dešimtuko, t. y. artimųjų praradimo.
Lietuva per 100 metų patyrė
trėmimus. Tremtiniai nebuvo atsitiktiniai žmonės, o tikslingai, pagal iš anksto
sudarytus sąrašus, parinkti Lietuvos
piliečiai. Dažnai iškilios įvairių tautybių asmenybės, patriotai. Gyventojus
pakeldavo nakčia ir liepdavo važiuoti iš tėvynės į mirtį. Šiuo faktu yra
parodomas dar vienas okupacijos būdas. Taip norėta sunaikinti mus, mūsų
protėvius, mūsų kraštą. Tų žmonių, kurie neužmiršo grįžti ir nebijoti reikšti
savo nuomonės, dėka mes galim nebijoti eiti gatve, nusipirkti ledų, laisvai
keliauti, pramogauti ir t.t.
Turime padėkoti knygnešiams už
išsaugotą raštą. Šie žmonės nešė žmonėms lietuviškas knygas taip saugodami
kalbą. Jų dėka lietuviai liko, tauta neišnyko. Knygnešiai nešė mums ateitį (tai,
ką mes turime dabar: vadovėlius, lietuvių kalbą, laikraščius, bibliotekas...). Kelionės
metu šiuos bebaimius dažnai pagaudavo žandarai ir nužudydavo. Nepaisant to, knygnešiai išliko ir įvykdė savo misiją:
išsaugojo savo protėvių kalbą.
Taigi, mes laisvę turime branginti,
nes tai yra dovana tautai. Turime saugoti ir nedejuoti, kaip yra blogai. Daug
žmonių žuvo vien dėl mūsų Tėvynės ateities, dėl būsimųjų kartų laisvės. Prieš
sakydami, kaip kitur gerai, turime pagalvoti apie praeitį, kurioje žmonės matė
skausmą, netektį, badą ir karą. Aš linkiu džiaugtis gerais dalykais ir teisingai
įvertinti žmones, kurie praliejo kraują dėl mūsų visų LAISVĖS.
Evita Vasiliūtė, 8b
2018 m.