Lietuvos šimtasis gimtadienis

Dažnai žmonės sako: „Mes norime būti laisvi“. Iš tiesų taip ir yra. Laisvė - tai galimybė tobulėti ir augti. Norą būti laisviems stengtasi perduoti iš kartos į kartą. Taip ir Lietuva prieš 100 metų norėjo laisvės:  kalbos, papročių, žodžio.

Pirmiausia už Lietuvos gyvenimą atsakingi mes visi.  Ne veltui yra nuostabaus grožio ir prasmės lietuviška patarlė: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“. Lietuvos žemes gali užgrobti priešai, gali nusiaubti audra, bet niekada išorinės jėgos neįsilauš į žmonių dvasią, į mūsų patriotizmą. Lietuva laisva, nes joje 1918 metais augo patriotų karta, kuri nenustojo vilties, kad mūsų gimtinė nebevergaus. Patriotai - tai lyg laužas su silpnais dūmais. Kai virš laužo tyliai šoka dūmai, yra viltis, kad bus ir liepsna.

Patriotai turėtų būti ir emigrantai. Jie gali nešmeižti savo gimtosios šalies ir platinti lietuvybę. Reikėtų mums, gyvenantiems čia, Lietuvoje, skatinti pažįstamus emigrantus mokyti savo vaikus mūsų kalbos. Negalima pykti ir ant tų, kurie pamiršta Lietuvą. Jiems reikėtų įvairiais būdais priminti apie jų šaknis. Emigrantas - patriotas yra tas, kuris, užsidirbęs pinigų, grįžta tėviškėn. Juk jei perki lėktuvo bilietą viena kryptimi, tai visada yra galimybė grįžti.

Sunku būtų pamatuoti partizanų pasiaukojimą dėl laisvės. Jie gelbėjo mus nuo karo. Koks jausmas išeiti, jei žinai, kad gali ir nebegrįžti? Tačiau tu turėsi galimybę paaukoti gyvybę už savo gimtosios šalies laisvę. Tau bus suteiktas šansas iškeisti gyvenimą į Lietuvos išlikimą žemėlapyje. Bet kaipgi jaustis partizano motinai ir merginai, kurios apkabina dalelę savęs paskutinį kartą ir išlydi į mirtį? Kai atvažiavus į ligoninę gydytojai prašo įvertinti savo skausmą nuo 1 iki 10, tai dešimtukas yra skirtas moraliniam skausmui, kurį patiria partizano patys artimiausi žmonės. Lietuvai daugiau nebereikia karo, nes kai kurie žmonės gali neištverti savojo dešimtuko, t. y. artimųjų praradimo.

Lietuva per 100 metų patyrė trėmimus. Tremtiniai nebuvo atsitiktiniai žmonės, o tikslingai, pagal iš anksto sudarytus sąrašus, parinkti Lietuvos piliečiai. Dažnai iškilios įvairių tautybių asmenybės, patriotai. Gyventojus pakeldavo nakčia ir liepdavo važiuoti iš tėvynės į mirtį. Šiuo faktu yra parodomas dar vienas okupacijos būdas. Taip norėta sunaikinti mus, mūsų protėvius, mūsų kraštą. Tų žmonių, kurie neužmiršo grįžti ir nebijoti reikšti savo nuomonės, dėka mes galim nebijoti eiti gatve, nusipirkti ledų, laisvai keliauti, pramogauti ir t.t.

Turime padėkoti knygnešiams už išsaugotą raštą. Šie žmonės nešė žmonėms lietuviškas knygas taip saugodami kalbą. Jų dėka lietuviai liko, tauta neišnyko. Knygnešiai nešė mums ateitį (tai, ką mes turime dabar: vadovėlius, lietuvių kalbą, laikraščius, bibliotekas...). Kelionės metu šiuos bebaimius dažnai pagaudavo žandarai ir nužudydavo. Nepaisant to, knygnešiai išliko ir įvykdė savo misiją: išsaugojo savo protėvių kalbą.

Taigi, mes laisvę turime branginti, nes tai yra dovana tautai. Turime saugoti ir nedejuoti, kaip yra blogai. Daug žmonių žuvo vien dėl mūsų Tėvynės ateities, dėl būsimųjų kartų laisvės. Prieš sakydami, kaip kitur gerai, turime pagalvoti apie praeitį, kurioje žmonės matė skausmą, netektį, badą ir karą. Aš linkiu džiaugtis gerais dalykais ir teisingai įvertinti žmones, kurie praliejo kraują dėl mūsų visų LAISVĖS.

                                                                                 Evita Vasiliūtė, 8b

                                                                                                                     2018 m.

                                       Mielas, Lietuvi!

   Nežinau kas Tu,bet manau, kad esi tikras lietuvis. Gintum savo šalį ir jos nepaliktum. Norėjau pasiteirauti, paklausti, kaip gyveni. 

   Aš gimiau Lietuvoje. Joje jau gyvenu trylika metų. Čia aš susiradau daug, labai daug draugų. Vis dar su jais bendrauju, susitinkame, kalbamės, kartu einame į mokyklą. 

   Man gera gyventi Lietuvoje, nes čia mano gimtinė, draugai, giminės ir šeima. Net neįsivaizduoju gyvenimo svetimoje šalyje. Viskas būtų svetima ir nauja. Neturėčiau draugų ir eičiau į mokyklą, kurioje negirdėčiau savo gimtosios kalbos. Būtų sunku susirasti naujų draugų. 

   Džiaugiuosi, kad esu Lietuvis ir juo gimiau būti. Džiaugiuosi savo tėvais ir giminėmis, kurie irgi yra lietuviai. Aš myliu Lietuvą!

   Noriu padėkoti tėvams, kad suteikė galimybę čia gyventi. Noriu padėkoti ir mokytojams, kurie yra kaip antrieji mūsų tėvai. Jie išmokė skaityti, rašyti, skaičiuoti ir kalbėti nuostabia gimtąja kalba.

                                                    

                                        Pagarbiai 7a klasės mokinys Orestas Slapšys

                                        Mielas, Lietuvi!

    Kaip Tu gyveni? Ką manai apie Lietuvos visuomenę? Kodėl Tau gera gyventi savo Tėvynėje?

   Kiekvienam lietuviui turėtų būti garbė dabar gyventi Lietuvoje, žinant, kiek šios mažos, bet drąsios valstybės žmonėms praeityje teko išgyventi. Jie aukojosi dėl šios valstybės laisvės ir ateities. Mes turime būti dėkingi, kad dabar gyvename nepriklausomoje šalyje.

   Man smagu, kad Lietuvos pagrindinė sporto šaka yra krepšinis. Džiugu, kad tokios mažos valstybės kaip Lietuva komanda gali konkuruoti su pačių didžiausių valstybių komandomis krepšinio aikštelėje. Į Lietuvos rinktinės krepšinio varžybas susiburia visi lietuviai. Jie visa širdimi palaiko savo komandą ir padeda jai laimėti.

   Man gera žinoti, kad nelaimės atveju visada atsiras žmonių, kurie gali padėti. Deja, kai kurie lietuviai neigia, kad Lietuva yra graži, draugiška ir vieninga šalis

 Lietuviai emigrantai nesupranta, kiek smagių vaikystės akimirkų jų Tėvynė jiems suteikė. Lietuva juos užaugino, mokė ir davė šviesų laisvės kelią.

   Aš tikiuosi, kad Tau Lietuva yra labai svarbi. Taip pat manau, kad Tau nepritrūks gražių žodžių apie savo Tėvynę.

                                                          

                                                                    Pagarbiai 8c klasės mokinys Augustas Gaivenis