Jaunieji progimnazijos literatai

Jaunieji progimnazijos literatai, vadovaujami lietuvių kalbos mokytojos Aušros Indriūnienės 

 Viktorija Gurklytė                                                                    Beatričė Banevičiūtė

 










Darija Jagneraitė

Žodžiai kerta stipriau negu smūgiai

             Daugelis gyvačių nėra labai didelės. Jos gali būti labai ilgos, tačiau mase žmogų pralenkia labai mažai rūšių. Tačiau kas nutinka žmogaus akistatoje su gyvate? Žmogus gali gyvatę perpjauti, galbūt pašauti, nes yra didesnis ir turi daugiau fizinės jėgos. Bet gyvatė yra pranašesnė – tai nepaprastai greita reakcija ir nuodai. Greitai suleidus dantis į žmogaus kūną, į kraują patenka nuodų, kurie dažnai sukelia tam tikras alergines reakcijas, ligas, kraujo krešėjimą ar net mirtį.

   Manote, aš šiaip sau aprašiau šį gyvatės pranašumą? Iš tiesų visa tai labai primena kasdienybę ir žmones. Mes susiduriame su įvairiomis asmenybėmis, kurios gali atrodyti fiziškai silpnos ir lengvai nukaunamos, tačiau visi daro dažną klaidą – neapskaičiuoja, kaip giliai gali kirsti kito žmogaus žodžiai. Nesvarbu, jog jis nesugebės duoti tau į kaulus, jeigu toji asmenybė turi tvirtą nuomonę ir charakterį. Žodžiai kirs labiau negu peilis. Ir jeigu kada gyvenime prireiks gintis (tas tikrai įvyks), kaukitės ne ginklais – nokautuokite priešininką žodžiais, kurie sukels beveik tą patį, ką gali gyvatės nuodai.

                                                                                      Viktorija Gurklytė

EILĖRAŠČIAI POEZIJOS PAVASARIUI 2018 m.

BEATRIČĖ BANEVIČIŪTĖ, 7 kl.

 

***

Per žiemą aš spėjau pasiilgti

Pavasario žalumos.

Aš spėjau pasiilgti žiedų gausos

Ir dienos šviesesnės.

Pakilęs vėjas ir nupūsti obels žiedai.

Atrodo lyg snaigės šiltą dieną.

Augalų pražydėjimas prilygsta akvarele

Nutapytam baltam lapui.

Paukščiai sugrįžta-

Gal anksčiau, gal vėliau,

Nes žiema nebegalinė-

Po jos ateina pavasaris. 

Magiška žiema

Aš išbėgu į kiemą- aikteliu balsu-

Pusnys baltos, žėrinčios ir akiai man gražu.

Tie didingi, snieguoti medžiai tolstančiu keliu -

Lyg sakytų jie: ,,Argi ne puošnu?"

Praėjus stebuklingus medžius... upė. Tokia ji ypatinga.

Lygi kaip ką tik nušlifuota, skaidri ir kieta. Užsidariusi savyje.

Ant šakučių varveliukai stypso aukštyn kojom!

Jie tokie magiški ir nuostabūs. Bet gaila, kad trapūs.

Tokia magiška žiema kviečia pažaisti sniego karą lauke.

Ir tada gali pasijusti pasakos snieguole.

Lietuva manoj širdy

Lietuva manoj širdy

Man pati gražiausia,

Kur darželių apsupty,

Gėlės nuostabiausios auga.

Lietuvos miškai didingi

Mena praeitį kilmingą,

Kur karžygiai galingi

Drąsiai savo šalį gina.

Rūstieji piliakalniai stūkso laukuos

Rusena  pavojaus pranašas laužuos.

Ir atmintis širdyse dar gyva.

Mūs tėvyne,  nuostabi esi šalis mana!

Pavasario dvelksna 

Pavasaris ateina
Lyg žiedų daina
Ir visiems gera širdyje-
Nuo saulės ir gyvybės.

Vaikų šauksmai kieme
Ir saulė danguje.
Jaučiuosi kaip pasakoje.
Vasara artėja - dienos ilgėja.

Ir kiemai sužysta
Kiek spalvų margų!!!
Tik suspėk aprėpti
Mėlyna, geltona ir raudona.

Ak, kaip laukiu aš pavasario kasdien,
Trykštančiu džiaugsmu vaikų.
Bet labiausiai aš laukiu
Pavasario dvelksnosės.
 
  Pavasario džiaugsmas

Pralaužti ledai ir spalvų gausėjimas...
Kai rytą buvo balta, o dabar jau skverbiasi žolė.
Grįžtančių paukščių čiulbėjimas,
Ir saulės duotos šilumos laimė.

Pavasaris- spalvų duota puokštė.
Šiluma bei šypsena. Kur vakar upė šniokštė,
Tyvuliuoja vanduo, atspindėdamas saulę,
Kuri sušildo širdis ir žemę.

Man taip patinka šis metų laikas
Dėl vaizdo, garsų ir kvapų,
Kurie skatina žmones išeiti į lauką,
Pasimėgauti dienos ritmu.

Po žiemos ateina pavasaris

Per žiemą aš spėjau pasiilgti

Pavasario žalumos.

Aš spėjau pasiilgti žiedų gausos

Ir šviesesnės dienos.

Pakilęs vėjas ir nupūsti obels žiedai.

Atrodo lyg snaigės šiltą dieną.

O augalų žydėjimas prilygsta

Akvarele nutapytam baltam lapui.

Paukščiai sugrįžta –

Gal anksčiau, gal vėliau,

Nes žiema ne begalinė –

Po jos ateina pavasaris.

Atsilik nuo pasaulio

Šiuo metu žmonės visur skuba –

darbas, mokykla, būrelis , namų darbai...

Kai kurie skuba vytis mados naujausios,muzikos ar veiklos.

O ar bandėt atsilikti nuo pasaulio?

Ne, tai nemadinga.

Kartais pravartu viską stebėti iš šalies.

Kartais tai tampa ramybės būsena

Dažnai prilygsta niekui,

O retai – veikla.

Kada paskutinį kartą mirkei kojas smėly,

O kada apšlakstei lediniu vandeniu?

Kada pagalvojai, kad laukia daug darbų?

Kada paprasčiausiai neklausei kitų?

Atsilik nuo pasaulio –

Įženk į tą pasaulį,

Kurio dar nesugadino žmonija.

Įmerk gležną kūną į upelį, leisk plūduriuoti.

Nusipink vainiką, nusiauki batus-

Žemė pasiilgo natūralumo.

Atsisėsk ant takelio, pažvelk į saulę.

 Degina.

Paprasčiausiai nekreipk dėmesio,

Ką šalia žmonės sako – tuo tiesa irgi svarbi.

Sumaišyk viską, kas gera, ir atiduok

Žmonijai, paslaptingai pradingstant spalvose.

Atsilik nuo pasaulio.

Coliukė

Mažybinis vardas – Coliukė.

Coliukė Coliukė Coliukė.

Mergaitė, vadinama Coliuke.

Coliukė Coliukė Coliukė.

Ji mažytė, pypliukė -

Coliukė Coliukė.

Jos veidelis meilutis,

Kai akys išsiplėtusios stebi tave.

Jos kojytės madaruojasi ore.

Coliukė stebi dangų kieme,

Ant sūpynių medinių

Padarytų su meile.

Jos akys stebi kiekvieną varnėną,

Lyg matytų juos padangėj.

Ji moka džiaugtis gyvenimu,

Nors pagrindinė spalva – juoda.

Gaila, bet paaugus ji nebeturi to naivumo.

Pradingo kaip saulė dingsta naktį.

Bet juk saulė ir vėl nugali naktį?

Viltis sužimba vėl.

Gal Coliukė tiki ne be reikalo?

DARIJA JAGNERAITĖ, 8 kl.

Perfekcionizmas

Žmogus nėra tobulas kūrinys -

Tačiau jis ieško,

Ieško kelio į perfekcionizmą.

Užsimaskuoji kaukėmis

Nors žinai, kad jos bevertės...

Parodai save. Parodai!

Tik ar vertins tave taip pat?

Tai nėra tikra esmė.

-Kaip tu jautiesi?...-

Nori klausti savęs,

Bet neleidžia kiti.

Jie jau pakeitė tave…

Norėjai būti kuo tobulesnis…

Mirtis

Aš ne mirus,

Bet ir negyva.

Nežinau, kaip dar pasakyti,

Jog vis dar laukiu tavęs.

Bet laikas skuba per greitai

Ir sėdžiu aš viena pasauly...

Nežinau, kas nušluostys ašarą

Nuo veido šalto, kaulėto…

Ta ašara krenta amžinybę

Ir palietusi žemę-

Išaugina augalėlį.

Bet jis nuvysta be meilės...

Pasiimk mane greičiau, mirtie,

Tik su tavimi man bus geriau.

                                                                     Vaizdas

Gatve praėjo,

Ir supratau, kad jis kitoks.

Nenustojau galvoti

Apie jį kelerius metus.

Kol galiausiai supratau-

Meilė nelemta.

Aplankė ne laiku

Ir kaip keista būtų - pasiliko.

Nešiojuos širdy dalelę jo

Su viltimi

Susitikti dar kada nors vakare.

Niekas nesupras, kodėl jis išskirtinis.

Tai nusprendžia per daug pažeista širdis,

Kuri jau nebemato skausmo.

Deimantas ašaroje

Nukrito-

Sudužo.

Nors neturėtų-

Tai juk deimantas.

Tačiau jis visas

Nebeblizgantis, nuskilęs.

Šaukiasi pagalbos

Lyg sūri ašara.

Krentant ji

Dūžta smarkiau -

Išnyksta.

Deimantą suklijuoti gali,

O ašarą...

Ji juk iš tikrų jausmų...

Nežinomybė

Nuo tavęs ji atskirta trapia siena.

Vienas klaidingas žingsnis  - ir ji ištrūks.

Nieko amžino nėra,

Laikas viso ko valdovas.

Kuris gydo ir žeidžia.

Labai skaudžiai.

Niekas jo nesustabdys,

Nebent ašaros tyrumo meilė...

Ji atrodo nuostabi.

Trūksta jos mūsų visų gyvenimuose.

Tačiau kai sutinki ,ir turėti nebesinori.

Ją sustabdys tik mirtis,

Kurios niekas nekontroliuoja-

Nebent tavo gyvenimas.

 

***

Klausimas tik vienas-

Ar verta gyventi?

Vis tiek visi mirs.

Visi išduos, įskaudins.

Sutryps, širdį sudaužys.

Tačiau krentančią ašarą nubrauks-

Bet dėl naudos sau.

Kurį laiką pasijunti saugus,

Bet tik trumpam, sekundei...

Pamiršti visą blogį lengva -

Pasiduoti gėriui, svajonėms.

Ir grįžti į dar skaudesnę realybę:

Grįžti prie klausimo,

Kam gyventi apskritai?

Apsvarstęs galimybes išbėgi,

Bet jau visam laikui...

***

Laikas skuba, lekia.

Galbūt todėl,

Jog vejasi mane.

Nesuprantu, ką padariau?

Kodėl jis nori pasiglemžti būtent mane?

-Nieko juk neskaudinau...

O kiti-

Tik naudojosi manimi.

Tikriausiai tai aš bėgu-

Bet ne nuo vėjo,

O nuo žmonių;

Išduodančių, išnaudojančių žmonių...

Mane įtraukė

Į didžiulio gūsio vidurį. Išsigandau.

Tuomet pasikeičiu.

Iš balto- į juodą.

Einu kartu su jais- išnaudotojais.

 Parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aušra Indriūnienė