Lietuviai šventąją vakarienę pradėdavo labai
gražiai – dalydamiesi kalėdaitį. Po to kaip derlumo simbolį valgydavo žirnius. Ir
ne tik valgydavo – tėvas vaikų pusėn pažerdavo jų saują, o tie džiaugdavosi,
kuo daugiau žirnių į skreitą pagavę. Merginos
skaičiuodavo, ar pora, gal ateinančiais metais piršlių sulauks. Tuos šiaudus,
per kuriuos sunkdavo žirnių nuovirą, panaudodavo grįžtėms obelims aprišti ar
net atidėdavo pavasario sėjai laukams biržyti. Žirnių paberdavo ir sode: „Te
šiemet taip obuoliai byra kaip tie žirniai“.
Po vakarienės prasideda burtų ir stebuklų
naktis. Ypač merginoms rūpėdavo pamatyti likimo skirtąjį ar nors sužinoti jo
būdą. Nubėgs į kryžkelę, susems sniego gniūžtę, o ištirpus sniegui žiūrės, kas
saujoje liko. Jei arklio ašutas – būsimasis vyras bus geras darbininkas, jei
katino plaukas – peštukas, šuns – prieraišus namams, kiaulės šerys – geriau būt
buvę visai neburti. Arba smėliu pabarstydavo takelį pirtin. Ras po dvyliktos
ten batuotas pėdas – jaunikis bus turtingas, basų kojų ar vyžų – deja, ne
turtais širdį linksmins.
Tvarte šventąją naktį prakalbėdavę gyvuliai,
o kiemo šulinyje vanduo pavirsdavęs vynu. Vaikai prieš užmigdami vis žvilgčiodavo
pro langelį, bene mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį baltąjį elnią,
atnešantį Kalėdas.
