Laiškas į ateitį
Įsivaizduokit,e kad dabar gyvenate
ateityje, pavyzdžiui, 3018
metais.
Čia gyvenimas 3018
metais yra nuobodus. Žmonėms nieko nereikia daryti, viską atlieka robotai.
Dabar mums, žmonėms, reikia tik
mokėti
sutaisyti naująsias
technologijas, kai jos sugenda. Viskas nemokama, turi tik paprašyti savo
robotuko ir jis viską padarys. Žmonėms net atsibodo gyventi šiame amžiuje, dauguma
galvoja, kad jeigu numirs, galės atgimti kitoje „dimensijoje“.
Žmonės dabar gyvena ant mažos mažytės salos, nes viską užtvindė vanduo, kai
ištirpo visa Antarktida. Kiekvienas mėnuo visai nesiskiria. Vasara, vasara,
vasara. Žmonės visi rudi, nes
visada šviečia saulė. Aš nesakau, kad
nėra naktų, bet jos labai
trumpos. Dauguma žmonių tapo apykvailiai
, nes buvo uždrausta
skaityti ir rašyti knygas. Keli žmonės vis kuria, bet su dabartine technologija viskas
atrandama anksčiau ar vėliau
atrandama .
Mano manymu, nereikėjo uždrausti knygų. Žmonės vis dar galėtų mokytis ir patys
ką
nors išrasti, gal net išskristi į kitą planetą, bet negalime.
Kas sugalvojo uždrausti
knygas ?! Aš nežinau, bet
šis „įstatymas“
yra nesąmoningas.
Jeigu turite klausimą, kaip aš dabar rašau, jei niekas kitas nemoka, tai aš
radau lobį, radau
knygų, užkastų po žeme! Ir jos, mano laimei, buvo žodynai, žinynai. Po mėnesio ir išmokau,
kaip skaityti ir rašyti. Taigi, jeigu kas nors surado šią žinutę, reiškia, kad
pusė vandens
išgaravo arba jūs išplaukėte iš salos. Aš
išmečiau šią žinutę į vandenį. Ai ir jeigu klausiate, kokios čia
knygos kartu kurios buvo kartu su šia žinute, tai čia tie žinynai kuriuos aš radau užkastus.
Sėkmės mokantis.
Ačiū, kad viską perskaitėte. Manau, kad jūs, mielas
skaitytojau, neleisite knygoms ir raštui išnykti amžinai. Iki kito
karto, sėkmės!
Fausta Mitrofanova, 6a
