Tik dar vienos niekam nereikalingos
mano mintys
Debesys
užkloja mano sielą,
Leidžia jai
pasiklysti lyg rūke.
Bet ar jie
supranta, kaip sukelia
Maištą mano
galvoje?
Medžių šakos
siekia apsikabinimo,
Kurio
nesulaukė jau ilgai
Būdama
geraširdė atsakau, bet
Jūs
paliekate kruvinas žaizdas.
Statau aš
tvorą nuo žmonių-
Jie gasdina.
Po kelių akimirkų suprantu,
Kad mano
įsitikinimai stato trimetrinę storą sieną.
Ką daro mano
pasąmonė?
Visur žalia,
kur pažvelgi, nori sakyti, kad tai vasara...
Bet...
Pamatau
medžių lajose mirštančius lapus.
Ruduo.
Vandens
čiurkšlės pasiekia mano plaučius.
Dar ne
viskas baigta.
Aš tik
pasiklydau...
Pasiklydau
kaip maža mergytė miške.
Tik viena
bėda...
Maža mergytė
- mano esybė,
O miškas -
mano nukankintas kūnas.
Tad
atsiprašau už padrikas mintis- aš neatpažįstu savęs.
Knygų
angelas sargas
Rašytojas -
žmogus kuriam sunkiausia rašyti. Tai tik viena priežastis.
Antra,
rašytojai nemoka kalbėtis. Jie rašo.
Tai kodėl
jiems sunku rašyti, kai tai daro geriausiai?
Prieš
pavojaus varpinės skamba žinia, kad mažėja raštingų žmonių,bet norinčiųjų
parašyti knygą ar plėsti lietuvių kalbą nemažėja.
Kas čia
dabar?
Rašytojai,
nemiega naktimis, nes tada jie nužudytų tūkstančius genialių minčių.
Dabar
jaučiuosi žudikė.
Mažos
mergytės susispietusios kamputį kūria.
Šypteli, nes
turinys kitoks nei tikras gyvenimas.
Aš parašiau
savo istoriją kiek kitaip. Diegianti širdis- pagrindinis jausmas. Žmogus,
perėjęs per mane, palieka man širdy žymę ,,Aš niekam nereikalingas".
Reikalingas-
žmonių gerovei ir rašybai.
Tiek daug
gerų knygų, knygynų vitrinose.
Viskas -
mano darbas.
Aš išmintis.
Aš
įkvėpimas.
Aš knygų
angelas sargas
|
|
Mėtos
Įkvėpk šio neištirto kvapo
Šiose
betoninėse džiunglėse.
Ar užuodi?
Tai mėta.
Mėta
smulkutė,
Atrodo
nekaltutė,
Bet po truputį
ji užkariauja mano kūną.
Nieko
negaliu padaryt.
Šiandien
tavo šviesi galvelė priminė pienių galvučių jūrą.
Prašau, duok
šansą man joje nuskęsti,
Nes aš
pavargau būti pasiklydęs tavo nuostabiame aromate.
Rausvas
debesėlis
Kai nebegali
panešt sunkios naštos,
Nedaryki
melo pasakojimų lavinos.
Nemeluok,
kad tau žymiai blogiau.
Negarbinga.
Niekam dar
kol kas tu nerūpi.
Tu tik
drugelis lervoj. KOL KAS.
Šiais
laikais žmonija kitokia.
Nežinojai?
Anksčiau nei
užklups tave liūdesys-
Visi, kas
gali, tik padės.
Pradedant
nuo giminaičių, baigiant kaimynais.
Kai tave
užklups bėda- nebijok. Ramstis šalia.
O dabar? O kas
dabar?
Pilkoje
masėje tu skęsti.
Visi kas
netingi- užgaulioja.
Taiko
strėles į tave.
Kai tu
bandai pakilti-
Sako ,,fyfa“,
kad esi,
Nes dėmesio
trokšti.
Taip. Trokštu,
bet ar tai blogai?
Vis su
kiekvienu įkvėpimu-
dūsti. Tavo
gerklę spaudžiama...
Šlykščios
žmonijos rankomis.
Blėsti. Kaip
išgyventi?
Atsakymas
paprastas ir aiškus - iškilk.
Bet ne kaip
žvaigždė,
O debesėlis,
kuris teikia džiaugsmą.
Iškilk
lengvai ir nepastebimai,
Būk
nematoma, bet reikšminga žemei.
Pabuvok tuo keistu
debesėliu,
Į kurį
keistai stebeilijausi šį rytą.
Jis rausvas.
Jis kitoks.
Bet...
Reikalingas
man?
|
|
