Užgavėnių tradicijos

  
   Užgavėnės - sena pagoniška šventė, kuri vėliau buvo susieta su krikščionybe. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šis laikotarpis būna nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos. Kadangi Velykų data priklauso nuo astronominių reiškinių (švenčiama savaitgalį po pirmosios Mėnulio pilnaties po pavasario lygiadienio), tai Užgavėnių diena taip pat priklauso nuo Mėnulio judėjimo. Pats šventės pavadinimas kilęs nuo Gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių ,,gavėti’“(silpti) bei ,,gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego). Tačiau šventės šaknys bei sąsajos su astronomija yra dar gilesnės.

   Užgavėnės – žiemos šventė, kurios paskirtis – išvyti žiemą, prisišaukti pavasarį. Ši šventė nuo senų laikų žinoma visoje Europoje. Kitą dieną po Užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas. Pagal liaudies mąstyseną, Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės yra tarsi karnavalas – tai liaudies šventė, nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus faktą, kad šios šventės laikas apibrėžiamas bažnytinio kalendoriaus, nes priklauso nuo Velykų laiko). Kitą dieną po Užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas. Šventė yra pagoniška, tačiau vėliau glaudžiai susieta su krikščionybe. Seniau ji buvo vadinama Ragučio švente.

   Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių Užgavėnių šventės atributų. Svarbiausia, kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Kaukės dažniausiai daromos iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų. Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, krečia pokštus, dainuoja, stengiasi pavogti kokį buities rakandą. Užgavėnėms buvo ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitoms dienoms neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Turtingesnieji kaukę padaryti užsiprašydavo klumpdirbį.

   Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdienės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų. Kaukes prie galvos pririšdavo virvute, Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.
 

   Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu“. Spalvas neretai tyčiomis sukeisdavo. Drabužius persirengėliams ruošdavo Užgavėnių išvakarėse, gana dažnai ir tą pačią dieną. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, vilkdavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Grupelės taisydavosi slapčiomis, kad kiti neatpažintų. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys – neretai vyrais. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“. „Žydas“ buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas. Kitoks žydo gyvenimo būdas, nors žemdirbiui buvo gerai žinomas, bet sunkiai suvokiamas. Po Užgavėnių jo „kromelyje“ atsiranda dar ir silkių. „Žydo“, vadinamo dar „kupčium“, kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai – kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje „žydas“ laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą – grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja – kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis.

„Čigonai“ vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai – su bizūnais, moterys – su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais. „Arklys“ buvo daromas maždaug taip: du nugaromis sustoję vyrai surišami, tarp jų pridedama pagalvių. Vienas vyras rankose laiko padarytą arklio galvą, antras – šluotą, tai yra arklio uodegą. Kitur arklio galvą išpjaudavo iš lentos, prie sprando pritaisydavo lininius karčius, prie kito lentos galo – linų uodegą. Vienas vyras apsižergia šią lentą, apsidengia iki žemės gūnia taip, kad būtų nematyti „arklio" kojų „Giltinė" aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi. Giltinėms prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, jos nešėsi per petį persimetusios medinį dalgį, rankoje turėjo medžio pagalį – pustą. Užgavėnių popietę patys judriausi kaimo vyrai ir viena kita moteris susirinkdavo į sutartas vietas. Šiandien jie slapčiomis apsitaiso „žydais“, „čigonais“, „arkliais“, „ožiais“, „gervėmis“ bei kitaip ir traukia per kaimą.

  
   Šventės persirengėliams einant per kaimą, dėmesio centre – Morė. Be Morės, žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė, Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė, Balsių Kotrė. Vadinta ji dar pasileidėlė Kotrė, Globėja, Motinėle, Visų žydų motina. Aukštaitijoje ji nežinoma – aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą. Morė – tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų.  Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė. 

    Pagrindiniai šventės veiksmai – šventės veikėjų Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas. Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu.

   Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Iš pat ankstyvo ryto moterys verda, kepa. Sunkesnių darbų jau nedirbama. Net buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”. Visi skubėdavo iki Užgavėnių išsikulti javus – sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: rūdys arba kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės ir t. t. Visi ruošdavosi Užgavėnių šventei: priešpiet gamino valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė prasidėdavo. Anksčiau kai kuriuos net iš darbo anksčiau paleisdavo

   Tikima, kad jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi, būsi sotus ir stiprus visus metus. Užgavėnių dieną valgoma nuo 7 iki 12 kartų. Tradiciniai Užgavėnių valgiai: šiupinys, blynai, šaltiena, spurgos.

    Šiupinys - tai pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Mažosios Lietuvos lietuviai šiupinį – žirnius, virtus su kiaulės galva ir kojomis, – valgė dar praėjusio šimtmečio paskutiniajame ketvirtyje. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Pirmoje mūsų amžiaus pusėje šiupinys buvo pats svarbiausias patiekalas. Kiunkė – mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip šiupinio pakaitalas. Svarbus šventės atributas – blynai.

Blynai, kaip ir dabar, taip ir tuomet buvo kepami. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus. Vėliau blynai pamažu pakeitė šiupinį. Jais būtinai vaišindavo svečius. Valgydavo vakare. Rūgščius blynus kepdavo iš mielinės tešlos, raugintos apie parą. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje. Spurgos – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.
Šaltiena – tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių.

   Per Užgavėnes būdavo vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus. Nors jis ir būtų sotus, privalėdavo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paimti. Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ant stalo palikti negalima. Kiekviena šeimininkė turėdavo taip apskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai. Žinoma atvejų, kai Užgavėnių valgio liekanoms buvo teikiama ir gydomoji galia. Jos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams „nuo visų ligų“. Užgavėnių dieną paprastai mėsos ruošiama daug, visa ji turi būti suvalgoma, nes po Užgavėnių prasideda Pelenų diena (Pelenija), kai mėsą valgyti draudžiama.

   Užgavėnių šventė buvo žinoma ne tik visoje Lietuvoje, bet ir daugelyje krikščioniškosios Europos šalių. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Kadangi Užgavėnės susijusios su pagonybės laikų saulės garbinimu, etnografų nuomone senovėje jos buvo švenčiamos per lygiadienį – kai diena nugali naktį. Apie tą laiką pasirodęs jaunas Mėnulio pjautuvas skelbdavo Naujųjų metų pradžią. Todėl ir pagrindinis Užgavėnių simbolis – dideli geltoni blynai – šviesos ir nugalinčios saulės simbolis.
Šiais laikais Užgavėnių šventė dažnai virsta į prašmatnius karnavalus, kurie drebina Venecijos, Rio de Ženeiro ir kt. miestus bei sutraukia milijonus turistų.

   Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Lietuviškos Užgavėnės – tai seniausių apeigų ir žaidimų, kurių metu susitinkama su mirusiųjų vėlėmis ir gamtos dievybėmis, tradicija. Liaudyje Užgavėnės vadinamos „slenksčiu tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario“, jos laikomos pavasario pradžia ir įvairiais veiksmais (linksmas ir išmoningas karnavalas) stengiamasi paspartinti kosminį ciklą (pavasario atėjimą). Žmonės žiemą įsivaizduoja kaip demoną, kurį reikia nubaidyti, išvyti, nugalėti ir sunaikinti. Todėl Užgavėnių reikšmingiausiu veiksmu tampa persirengėlių vaikštynės po kaimo sodybas – didžiulis triukšmas, dainos, muzika, šokiai, juokai. Tarp persirengėlių galima sutikti Ožį, Gervę, Žirgą, Mešką, Giltinę.

Užgavėnių persirengėlių kaukės kilusios iš toteminių protėvių ar jų antgamtinių savybių garbinimo. Pvz., Juodas Gauruotas – veikiausiai kokio vėlių vedlio, mirusiųjų pasaulio dievybės įvaizdis. Įdomu, kad daugelis Užgavėnių personažų atitinka žvaigždynus šalia Paukščių Tako, senovėje Vėlių Keliu vadinto. Vėlesniais laikais žemės derlingumo, vaisingumo simboliais tapo naminiai gyvuliai, atsirado ir kitokių Užgavėnių veikėjų: čigonų, vengrų, žydų, elgetų, velnių ir raganų, mitinėje sąmonėje atspindinčių „svetimo“, „atėjūno iš anapus“ sąvoką. O Lašininio ir Kanapinio kova – labai senais laikais vydavusių Meškos ir Briedžio, žeimos ir vasaros valdovų, varžytuvių aidais.

   Tradicinis ir vaišinimasis Saulę simbolizuojančiais blynais. Sotumas turi lemti gerus metus. Ritualiniai Užgavėnių patiekalai visoje Lietuvoje yra kiauliena, blynai, spurgos. Užgavėnių vakarienė (kaip ir Kūčios) yra ritualinė, į ją užsigavėti kviečiamos protėvių vėlės. Užgavėnių valgių, priešingai nei Kūčių, ant stalo nakčiai palikti negalima. O jei likdavo – juos sušerdavo gyvuliams ir paukščiams. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų (Kristaus prisikėlimo dienos, švenčiamos po pavasario lygiadienio). Per Gavėnią – susikaupimo, rimties ir prisikėlimo laukimo metą, draudžiama uliavoti, šėlti, triukšmauti, privaloma pasninkauti.
   Pagal seną tradiciją Užgavėnės turėtų būti švenčiamos net 8 dienas (pradedant sekmadieniu). XX a. pradžioje Užgavėnes Lietuvoje dar švęsdavo tris dienas.

   Iki šiol Užgavėnės tradiciškai švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse . Žemaitijoje ypač paplitusios kaukėtų persirengėlių vaikštynės. Aukštaitijoje mėgstama važinėtis rogėmis, lenktyniauti ir dainuoti.

                                      Parengė lietuvių kalbos mokytoja Aušra Indriūnienė