Mokykloje
pati laukiamiausia metų švetė buvo Naujametinis karnavalas. Dabar jis vadinasi
Kalėdinis karavalas.
Pradėdavome
jam ruoštis jau prieš kelis mėnesius. Mokykloje, kol buvome mažesnėse klasėse,
ruošdavomės su klasės auklėtojais, mokėmės dainų, eilėraščių, kiekvieną klasė
ruošdavo savo programą. Mažesniesiems pasiruošti padėdavo auklėtoja ir muzikos
vadovė. O jau vyresnėse klasėse tai jau darydavome aptarę ir pasirengę su bendraklasiais,
visi galėdavo siūlyti savo idėjas.
Po pamokų vykdavo repeticijos ir mokiniai su
malonumu ir dideliu entuziazmu jose dalyvaudavo. Visi būdavo aktyvūs. Tuo metu
kaukių išsinuomuoti nebuvo kur, tai tekdavo būti labai kūrybingiems: jas dažniausiai
gamindavo su savo tėveliais. Siūdavo iš senų rūbų, kailių. Gamindavo iš kartoninių
dėžių, spalvindavo, jas apklijuodavo blizgučiais, konfeti. Kol buvome maži, tai
kaukės dažniausiai būdavo individualios, dažniausiai to meto pasakų personažai,
o jau vyresnėse klasėse vykdavo teminiai pasirodymai.
Aktų salėje stovėdavo papuošta didelė eglė,
kuri beveik siekdavo salės lubas. Tėveliai atvykdavo pasižiūrėti pasirodymų ir
jiems tai buvo taip pat didelė šventė. Salės durys būdavo uždarytos ir mes visi
šaukdavome, kviesdavome kartu senelį Šaltį (dabar Kalėdų senelis). Tada
pasirodydavo senis Šaltis, nešinas pilnu maišu dovanų, nykštukai ir Snieguolė.
Karnavale dalyvaudavo visi mokiniai, pasirodyti turėjo visos klasės. Deklamuodavome
eilėraščius apie žiemą, dainuodavome dainas apie eglutę, spėdavome mįsles ir už
tai gaudavome dovanų. Vyko rateliai, žaidimai, senis Šaltis šokdavo kartu su
vaikais. Vykdavo gražiausios kaukės, kostiumo rinkimai, geriausi klasių
pasirodymai. Visi gaudavome saldainių dėžutes ir dovanėles. Labai smagu būdavo
jas išpakuoti ir pasižiūrėti, ką atnešė senis Šaltis.
Tada su
dovanomis skubėdavome į namus, dalindavomės įspūdžiais ir džiaugdavomės beprasidedančiomis
žiemos atostogomis.
Lina
Martinaitytė – Andreikėnienė, 1985 m. abiturientė
