Ilgės,
Vėlinės (XI. 1-2)
Lietuvių
tauta nuo seniausių laikų tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Yra išlikusių rašytinių
šaltinių iš XIV – XV a., jog lietuviai rudenį (manoma, kad spalio pabaigoje ar
lapkričio mėn. pradžioje) švęsdavę didelę šventę, Ilges, kurioje ypatingai buvo
atsimenami mirusieji.
Vėlinės
eina po Ilgių. Kitados kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir
puotaudavo keletą dienų. Aukodavo aukas dievams, ypač Perkūnui, kad šis
pastiprintų mirusiųjų vėles. Mirusiųjų tėvų, protėvių, giminių vėlėms būdavo
iškūrenama pirtis, keliamos vaišės. Pirmiausia vėlės būdavo kviečiamos
nusiprausti, paskui – į vaišes. Vėlių laukė stalas, nukrautas valgiais,
gėrimais. Po to valgius ir gėrimus žmonės nunešdavo į kapines, gėrimus išliedavo
ant kapų, o valgius palikdavo. Vėlės būdavo laukiamos visuose namuose. Vėlinių
išvakarėse joms būdavo paliekama vandens ir rankšluostis, laisva vieta prie
stalo, neretai net atvertos durys ir langai, kad vėlėms būtų lengviau patekti į
namus. Siekiant joms netrukdyti, šį vakarą buvo vengiama be reikalo vaikščioti.
Buvo laikomasi rimties bei ramybės, draudžiama linksmintis.
Žmonės
manė, kad Vėlinių vakarą galima atrasti senuosius kapus, išbarstytus po visus
laukus, miškus, piliakalnius, jeigu atsiranda drąsuolis, kuris nebijotų jų
ieškoti. Tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas miręs žmogus, Vėlinių
naktį žybsi mažytės švieselės. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas –
„klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų pagerbimas.
Kūčios,
Kalėdos (XII.24-25)
Gruodis
- tamsus ir niūrus metų laikas - Kalėdomis baigiasi metų ciklas, gamta apmiršta
tamsoje ir šaltyje. Ji sugrįžta į savo pradžias. Tačiau mirtis virsta atgimimu,
visi laukia gyvybės ir šviesos atsinaujinimo. Po trumpiausių dienų Saulė
pradeda kilti vis aukščiau, ji grįžta. Bet iki tikro grįžimo vyksta daug
nepaprastų dalykų. Tamsiuoju laukimo metu dingsta visos ribos, skiriačios
gyvuosius ir mirusiuosius, žmones ir gyvius, augalus. Senieji papročiai ir
apeigos padeda žmogui įsijungti į naujos pasauIio tvarkos kūrimąsi.
Saulės
atgimimo dieną pažymėdavo daugelis tautų. Senovėje tai buvo Dionizo, Mitros
(Saulės dievo) šventė. Romoje buvo švenčiamos Nenugalimos Saulės gimtuvės.
Tamsusis
kalendorinis metų laikas trunka apie dvi savaites iki Kalėdų. Tai laukimo
laikas, ruošiamasi Kalėdoms, vakarojama, giedamos kalendorinės kalėdinės
giesmės - dainos. Žaidžiami apeiginiai žaidimai. Buriami ir pranašaujami orai
ir būsimieji metai, derlius, vestuvės. Manoma, kad „koks oras gruodyje -
toks bus ir birželyje" Mažojoje Lietuvoje tai buvęs piršlybų ir vestuvių
metas.
Kalėdomis
prasidėdavo šventvakariai. Viename 1618 m. pranešime sakoma, jog per „12
vakarų, einančių po Kalėdų, lietuviai ilsisi nedirbdami jokių darbų." O
jaunimas linksminasi. 1611 m. pranešime sakoma, jog buvo rengiamos „puotos
protėvių vėlėms". Gruodžio 21 dieną prasideda žiemos saulėgrįža. Saulė
pajuda iš apmirimo pradeda naują kelionę, pakildama vis aukščiau.
Kūčios - tai šeimos ir namų šventė,
Kalėdų išvakarės (XII-24). Šventvakarių eigoje būna dar dvejos Kūčios. Naujųjų
metų išvakarėse būna Mažosios Kūčios, o šventvakarius užbaigia Kūčelės (I-6)
arba Trys Karaliai. Žinoma, svarbiausios būna pirmosios Kūčios.
Kūčiose
susirenka visa šeima, artimųjų ir protėvių vėlės. Todėl šis šventvakaris
primena Vėlines, tik čia vėlės susirenka namuose. Prie Kūčių stalo žmogus turi
sėstis visokia prasme švarus, be blogų minčių. Susitaikoma su kaimynais.
Dovanojamos skriaudos. Reikia vengti žodžio ,,aš", o sakyti ,,mes".
Dvasiniam nusiteikimui dar padeda ir pasninkas. Iškūrenama pirtis. Geresnei
santarvei sudeginama liepinė pliauska. Nusiprausus apsivelkama šventiniais
rūbais.
Puošiamas
kambarys, kabinamas ,,sodas", šiaudiniai ir mediniai paukščiai, ,,saulutės".
Kaišiojamos pušų, eglių ir kadugio šakelės. Trobos kampe statomas javų pėdas,
perrištas trijose vietose. Uždegama daug šviesų, žvakių. Stalas rūpestingai
paruošiamas. Jį net parūkydavo kadugio verba, pašlakstydavo Velykų vandeniu.
Stalą apkloja šienu, kurio dalį deda ir pastalėn. Ant šieno užkloja staltiesę
ir išdėlioja patiekalus. Valgomas avižinis ir spanguolinis kisielius, barščiai,
kopūstai su grybais, žuvis, žuvienė. Būna ir saldžių valgių - obuolių, riešutų,
kad visą metą gyvenimas būtų saldus. Daromu kūčiukai su aguonų pienu. Nei
pieniškų, nei mėsiškų valgių nevalgė. Kūčioms gamina 9, 12 patiekalų.
Šeima prie stalo sėda, suspindus Vakarinei
žvaigždei. Visi atsistoja, o šeimininkas ar vyresnis taria šventus žodžius,
laužia ir dalina "Kūčių duoną". Žemynėliaunama ir palabinama. Kūčia -
tai svarbiausias šventos vakarienės valgis, skirtas ir protėvių vėlėms. Ji
padaryta iš šutintų ar padaigintų kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų. O taip
pat iš riešutų, aguonų, kanapių. Visa tai sumaišyta su miešimu (medumi saldintu
vandeniu). Indas su kūčia eina aplink stalą, visi jos ragauna, obuolį, riešutą
valgydami, kad ateinantys metai būtų turtingi ir vaisingi.
Kaime
"Kūčių duona" buvo nešama taip: šeimininkas su duona apeina namą tris
kartus ir beldžiasi į duris.
-
Kas čia eina?
- Čia prašos ponas Dievas su kūčele.
Tuomet
eina vidun. Taip buvo kviečiamas Protėvis prie Kūčių stalo.
Stengiamasi kad visą kalėdinį metą namuose
būtų kuo daugiau šviesos. Uždegami žibintai, žvakės. Tačiau svarbiausia -
šventinė ugnis. Kūčių vakare uždegama graudulinė žvakė, židinyje užkuriama
beržinė pintis ar kelmas, pliauska, kurie turėjo visą laiką degti. Per
šventvakarius negalima gesinti jokios ugnies. Blukis (kaladė) buvo velkamas ir
deginamas. Kaladė buvo deginama ir vėliau - per Užgavėnes - Pelenijoje.
Kūčioms
kviečiamos ne tik vėlės, bet ir kiti svečiai. Šeimininkas, išėjęs į lauką,
pakviesdavo "ateikit kūčių" - vėją, šaltį, bites. Po vakarienės dar
aplankomas sodas, aprišamos obelys, kreipiamasi į bites, lankomi pasėlių laukai.
Naminiai gyvuliai pašeriami valgiais ar šienu nuo kūčių stalo. Šiuo metu
dingsta visos ribos tarp visų būtybių ir jėgų, o žmogus stengiasi siekti gėrio
gerumu.
Tokiu metu sakomi geri linkėjimai, o
blogumas naikinamas sudeginant balanas. Ant balanos paženklinams koks
ženkliukas. turintis savo prasmę, ir balana sudeginama.
Kūčių
vakarą kreipiamasi į žemės, požemio ir vėlių dievybes. M.Pretorius XVIIa rašė,
jog Kūčių vakarą buvo atliekama tokia apeiga: šeimininkas klupsčias ėmė į
rankas kepalėlį duonos ir pridėjęs prie žemės meldėsi :,,Žemėpati, tu duodi
mums tokią gerą duoną, dėkojame Tau už tai, padėk, kad mes Tavo laiminami
dirbtume dirvas ir kad Žemynėlės pagalba vis daugiau Tavo dovanų gautume."
Po to pakėlęs duoną į viršų, sakė: ,,Dieve, pasotink mus".
Iki Kalėdų negalima buvo kirsti medžių. O
jeigu kas išdrįsdavo taip daryti, tai miške pasirodydavusi žila moteriškė ir
gailiai dejuodavo. Tokios nukirstos malkos gali uždegti sodybą, be to neduoda
ramybės numirėliai. Čia pasireiškia gili pagarba pirminiam gyvybės pajudėjimui,
naujos gyvybės užuomazgai Kalėdų išvakarėse. Kūčių dieną vengdavo užrūstinti
Perkūną - nemaldavo girnomis, neskaldydavo malkų. Valgant Kūčias reikia
paminėti gyvatę, tada visus metus būsi saugus. Vasarą miške būnant reikia
prisiminti kokią savaitės dieną buvusios Kūčios, tuomet gyvatės nepuls.
Kai kurios kalėdinės giesmės apdainuoja
pasaulio atgimimą. Tai ,,Vidury lauko stovi grūšelė“, ,,Kalėda" ir kt. Iki Kalėdų giedamos giesmės - dainos su
priedainiais - leliumoj aleliuma, aleliuma rūta, aleliuma loda ir kt.
Burtai - svarbi Kūčių vakaro dalis. Šią
naktį laikas ir erdvė praranda įprastus metmenis. Pasaulis atsiduria pradinėje
būsenoje. Yra įmanomi ateities spėjimai. Vėlės padeda viską sužinoti. Nemažai
burtų, susijusių su vandeniu. Vandenyje galima pamatyti ateitį. Giesmėse
kalbama apie elnią devyniaragi, žvelgiantį į vandenį ir skaičiuojantį savo
ragus. Daugybė burtų, skirtų vedybų, gyvenimo, derliaus, orų ateičiai sužinoti.
Šią stebuklų naktį vidurnakty vanduo pavirsta vynu, o gyvuliai prašneka žmogui
suprantama kalba. Ištarti linkėjimai, žodžiai turi galios ateičiai ir tarsi
grūdai - sėklos pasėjami šventvakaryje.
Po Kūčių vakarienės motina pabarsto grūdų
ant šeimos narių, o ypač ant vaikų. Mirusiųjų vėlės tą vakarą suteikia stalui
ir valgiams antgamtinės galios, o grūdai perduoda gyvybinę augimo jėgą.
Šeimininkas grūdais pabarsto trobos kampus, krikštasuolį, židinį. Kūčių stalas
paliekamas nakčiai nenudengtas - vėlėms.
Kalėdos
,,Ne bet kokią dieną mūsų protėviai
pasirinko, o tokią, kai Saulė Motulė Trumpėje stovi. Ir mums niūrus
trumpėjančių dienų metas, o koks jis turėjo būti mūsų protėviams. Ir taip
miela, kai nuo sniego viskas prašviesėja, o Saulelė vėl grįžti pradeda. Kasmet
toji diena kartojasi ir primena dviejų didžiulių mūsų protėvių metų laikotarpių
ribą."- rašė E.Šimkūnaitė. Kalėda simboliškai vaizdavo sugrįžtančią Saulę.
Giesmės ją vaizduoja moterimi su perlų vainiku: ,,Vai atvažiuoja šventos Kalėdos
gelažų ratai, šilkų botagai". Kalėdinių giesmių elnias devyniaragis - tai
vienas seniausių įvaizdžių, reiškiančių metų laiką, o ir Saulę. Saulė - tai
"aukselio kupka", tai ir ,,rožė", sužydėjusi Kalėdų rytą.
Tarpukalėdžiu buvo nešiojamas Saulės
atvaizdas - "žvaigždė". Dainose minimas "Juodas kudlotas" -
tai derliaus ir turto dvasia. Kalėdų rytą grodavo su skudučiais, giedodavo
kalėdines giesmes. Kalėdų rytą verda šiupinį su kiaulės uodega. Ant kalėdinio
stalo po nakties dar randama Kūčių vakarienės likučių. Reikia pavalgyti ir jų
bei duoti gyvuliams. Pirmoji kalėdų diena - tai poilsio diena, net į svečius
neinama. Linksmybės prasidėdavo tik pavakary, o ypač antrą Kalėdų dieną. Eidavo
kalėdotojai - būrelis persirengėlių - ožys, arklys, gervė, meška, vengrai,
čigonai, mirtis ir t.t. Jie lanko namus, kalba oracijas, gieda kalėdines
giesmes.
Naujųjų metų išvakarėse būna Mažosios arba
Riebiosios Kūčios su šiupiniu ir kitais kalėdiniais valgiais. Deginama
apvalanti ugnis, sakomi geri linkėjimai ateičiai. Spėjama ateitis - orai,
vedybos, sveikata ir kt.
Kūčelės - sausio 6-a diena, Trys karaliai. Tai
paskutinė kalėdinio meto diena, o karaliai - tai nesenas paprotys, prie
tradicinių persirengėlių pridūręs ir užjūrio karalius.
