Rugsėjo 22-23 dienomis Panevėžyje vyko pilietinė iniciatyva „Atminties
kelias“, skirta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai paminėti. Akcijoje
dalyvavo ir mūsų progimnazijos mokiniai. Šia iniciatyva buvo siekiama
prisiminti holokausto siaubą ir aplankyti masines žydų žūties vietas bei
pagerbti holokausto aukas. Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena Lietuvoje
minima nuo 1994 metų. Holokaustas, kaip tragedija, yra netektis mūsų valstybei
— netekome Lietuvos piliečių: gyvenusių Lietuvoje, kartu kūrusių mūsų valstybę,
puoselėjusių savitas tradicijas ir kultūrą.
Kiekvienas holokaustą supranta skirtingai. Vieniems tai prisiminimai,
kitiems kažkokia nesąmonė, o dar kitiems paprasčiausias minėjimas. Rugsėjo 23
d. daugelis panevėžiečių renkasi prie „Liūdinčios žydų motinos“ memorialo,
kuris mums visiems primins Panevėžio žydų bendruomenę, buvusias kapines,
palaidotųjų atminimą ir tragišką žydų tautos praeitį. Minėjime kalbėjo
Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman, Panevėžio meras Rytis
Račkauskas. Pagerbę žuvusiuosius tylos minute, padėję gėles ir uždegę žvakeles
prie paminklo, susirinkusieji išvyko į masinių žudynių vietas.
Panevėžio apskrityje žydų žudynių vietų yra apie 200, o šiandien mes
aplankėme tik 2: Kurganavos miške ir Žaliojoje girioje. Kurganavos miške 1941
m. buvo sušaudyta daugiau nei 8000 Panevėžio ir Panevėžio rajono žydų. Yra
pažymėti grioviai, duobės, kuriose buvo nužudyta ir užkasta Panevėžio žydų
inteligentija: mokytojai, rabinai, gydytojai ir paprasti gyventojai…
Šiame miške buvo paminklas, aplink kurį, pagerbiant žuvusiuosius, buvo
dedami akmenėliai su žydiškais vardais ir degamos žvakelės. Žydišką maldą mums
perskaitė Fima Grafman, o susirinkusieji pritarė maldai.
Žaliojoje girioje nacistai ir jų vietiniai talkininkai 1941 metais žiauriai
nužudė apie 4500 žmonių, tarp jų 3500 žydų — vaikų, moterų, vyrų. Juos
prikeldavo 3-4 valandą nakties ir pėsčius varydavo į Žaliosios girią. O
atstumas juk nemažas. Sukrėtė žudynių mastas: baisu pasidaro, kai pamatai,
kokio ilgio ir pločio buvo grioviai, į kuriuos krito nekalti žmonės. Žuvusiųjų
atminimas buvo pagerbtas akmenėliais su žydiškais vardais ir žvakelėmis bei
malda, kurią perskaitė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą lietuviai sugyveno su žydais, tačiau karas kai
kuriuos pakeitė. Vieni slėpė žydų šeimas, nors ir žinojo, kad už tai gali
sumokėti savo pačių gyvybe, o kiti juos išduodavo. Netgi buvo leidžiamas
laikraštis „Panevežietis“, kuriame buvo reikalaujama nebendrauti su žydais,
neparduoti jiems duonos, neleisti pasisemti vandens iš šulinių ir nieku gyvu
neslėpti!
Keista, kad ir šiais laikais atsiranda žmonių (netgi garsių asmenybių),
neigiančių holokaustą. Mes turime padaryti viską, kad panašios tautų tragedijos
niekada nepasikartotų. Juk viskas priklauso nuo mūsų. O šis išnaikinimas visgi
yra mažytė, tačiau labai svarbi dalelė mūsų praeities.
Darija Jagneraitė
(7a), Saida Lipinskaitė (6c),Titas Valaitis (8c)
