2018 m. balandžio 16 d., pirmadienis

Domimės profesijomis

   Balandžio 12 dieną 8c klasės mokiniai turėjo išskirtinę galimybę apsilankyti Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokykloje. Laiką praleidome turiningai ir smagiai. Smagios renginių akimirkos fotografijose. 
                  






























                                      Asta Kurulytė ir Diana Jackevičienė 

2018 m. balandžio 8 d., sekmadienis

Viktorijos Gurklytės kūryba


   Tą vakarą mes jau nieko nebeplanavome ir visi išsiskirstėme kas sau. Sara išėjo pas savo naują vaikiną, Kristofas, įsitikinęs, jog man viskas gerai, grįžo į savo kambarį. O aš tiesiog gulėjau savo lovoje iki trečios valandos ryto žiūrėdama į mėnulį, kuris nušvietė visą kambarį, ir nė nepajutau kaip užmigau.
   Išmiegojusi vos keturias valandas, atsikeliu iš sujauktos lovos, nusiprausiu ir apsimovusi paprastus šviesius džinsus bei užsivilkusi rudą medvilninį megztinį išeinu pro duris. Pasuku link parduotuvėlės, apie kurią pasakojo Kristofas, ir ją priėjusi pastumiu stiklines duris. Viduje tvyro dezinfekcinio skysčio kvapas, susimaišęs su šviežių bandelių aromatu. Visgi aplinka čia niūri – ant lubų kabo mirksinčios lempos, jokių užrašų, tik išdėlioti produktai su kainų lipdukais ant jų. Priėjusi prie šaldytuvų išsiimu jogurtą su kiviais ir patraukusi prie vaisių sekcijos ir pasistiebusi pasiimu indelį mėlynių nuo viršutinės lentynos. Tuomet paspaudžiu skambutį ant prekystalio ir išgirstu žingsnius už sunkių, metalinių durų. Joms prasivėrus, išvystu žemą vidutinio amžiaus moterį ir nusišypsau:
   - Ar jau dirbate?
   - Taip, - burbteli pardavėja, paimdama mano prekes. – Septyni eurai.
Ištiesiu pinigus ir įsidedu jogurtą bei mėlynes į kuprinę. Atsisveikinusi vėl išeinu į lauką ir, ruošdamasi sukti už kampo, išgirstu balsus. Sustoju ir prisiglaudžiu prie sienos, kad likčiau nepastebėta, nes iš balsų tono aišku, jog tai nedraugiška šneka.
   - Mes negalime leisti jai to atskleisti. Ar tu bent įsivaizduoji, kas tada būtų? Tėvai atsiimtų visus studentus iš mokyklos, mus ir vadovybę kratytų teisėsauga. Jie tikrai kai ką rastų ir tuomet mums visiems būtų galas,- išgirstu piktą,  tvirtą vyrišką balsą.
   - Bet ar tu tikrai nori toliau kentėti šitą mėšlą? Ar nori toliau meluoti visiems studentams, kaip čia gera ir gražu?! Man šita vieta jau įgriso iki kaklo, o dar tie visi bėgliai. Po velnių, ką mes darome su studentais,- sušnibžda kitas, šiek tiek žemesnis balsas.
   - O tu girdi, ką aš tau sakau? Žinoma, kad aš nenoriu čia būti. Bet mums pareiškus, kad norime išeiti, vadovybė pagrasins laiškais ir įkalčiais, likusiais po tų vaikų nužudymų...
   Sekundę man pritrūksta oro ir galų gale vėl įkvėpusi pasileidžiu į bendrabutį iš kitos pusės. Greitai įbėgu į koridorių ir susmengu netoli laiptų. Atsiremiu į sieną ir susiimu už galvos. Staiga apima siaubingas skausmas kažkur viršugalvyje ir aš vos nenualpstu. Spengimas ausyse vis garsėja ir nustoja tik tada, kai išgirstu sunkius žingsnius visai netoli manęs. Jie sklinda iš bendrabučio vestibiulio, o aš netrunku atpažinti prislopintų balsų. Supratusi, jog tie vyrai mane vejasi, greitai atsistoju ir žaibišku greičiu užlekiu laiptais iki ketvirto aukšto. Visiškai nemąstydama, kur bėgu, atsitrenkiu į tvirtą vaikiną. Pakėlusi galvą, siaubo ir pamišimo pilnomis akimis atpažįstu jo veidą ir šiek tiek nurimstu.
   - Kur tu...- žiojasi klausti Kristofas, bet aš uždengiu delnu jam burną.
   - Ššš, paaiškinsiu vėliau, rodyk, kur galėtumėme pasislėpti,- vos girdimai pasakau.
   Supratęs, kad kažkas ne taip, jis greitai paima mane už rankos ir nusiveda į ketvirto aukšto koridoriaus galą. Tuomet tyliai stumteli juodas duris ir, mums įėjus į kambarį, jas užrakina. Per kelias sekundes suprantu, jog tai jo kambarys, ir viską apžvelgiu. Čia stovi dvi lovos, televizorius, apsitrynusi odinė sofa ir pora komodų. Detaliau apsižiūrėti nespėju, nes Kristofas ima primygtinai klausinėti apie tai, kas čia vyksta:
   - Kur tu bėgai ir ar viskas gerai?
Prisiminusi vyrų šneką, giliai įkvepiu ir prisėdu ant sofos.
   - Aš bėgau nuo dviejų vyrų, ir jeigu jie sužinos, kas aš tokia, mane nužudys,- užsidengiu veidą delnais ir atsilošiu.
   - Ką?! Kaip suprasti nužudys?- Kristofas greitai atsisėda šalia ir įsistebeilija į mane klausiamu žvilgsniu.
   - Ryte nuėjau į tą parduotuvę, apie kurią tu pasakojai, ir nusipirkusi uogų bei jogurtą jau ketinau grįžti į bendrabutį, tačiau išgirdau prislopintus balsus, sklindančius iš už kampo, ir nusprendžiau pasiklausyti. Šnekėjosi du vyrai. Jie ginčijosi apie melavimą studentams bei universiteto valdžią. Tuomet vienas pasakė, jog jie negalį iš čia išeiti, nes vadovybė juos prispausianti su įkalčiais apie kažkokių vaikų nužudymus. Išgirdusi tai, dėjau į kojas kaip pamišusi. Nubėgau į bendrabutį pro kitą pusę. Tuomet susmukau prie antro aukšto laiptų ir po minutės išgirdau tų vyrų balsus. Jie vis artėjo, tad greitai užlipau dar du aukštus ir tuomet atsitrenkiau į tave.
   Pasakodama nė nepajutau, kaip pradėjau drebėti ir visa išbalau. Atsisukusi į Kristofą pamatau pyktį ir baimę jo veide. Man baigus pasakoti jis atsistoja ir pasižiūri pro langą.
    -  Jie tave matė? - patylėjęs paklausia.
   - Nemanau, jie turbūt tik išgirdo mano žingsnius ir suprato, jog girdėjau visą kalbą ir nubėgau į bendrabutį, - vis dar drebėdama atsakau.
   Jis su palengvėjimu atsidūsta ir toliau tuščiai žiūri pro nešvarų langą. Mintyse prisimenu Gėtės žodžius ir užsimerkiu.

Atstumk dvejones ir bailias mintis,
Nors ir žinai, kad gresia Nebūtis.

   - Atleisk, kad sutrukdžiau dėl tokios smulkmenos. Jie manęs nematė ir niekaip nesupras, kas ten buvo, - tyliai pasakau prieidama prie Kristofo.
   - Eva, tu bent suvoki, ką šneki? Jie kažką nužudė ir vengia atsakomybės. O tu tai sužinojai. Jeigu tie vyrai suuos, kas tu tokia, galas mums abiems, - piktai atrėžia jis.
   - Kuo tu čia dėtas? Lyg pagauta aš išsiduočiau, jog apie viską žinai ir tu. Nejuokauk, Kristofai.
   - Ne dėl to man būtų blogai prisirišu prie žmonių ir negaliu jų paleisti. Tu esi nuostabi draugė ir aš nenoriu tavęs netekti. Net jeigu iš tiesų niekada ir neturėjau.
   Akyse susitvenkia ašaros, bet greitai  susitvardau. Pastarosiomis dienomis verkiu per daug.
    - Tu irgi man daug reiški. Bet mes neturėtumėme rūpintis per daug. Tie vyrai juk manęs nematė ir niekaip neatpažins,- blankiai nusišypsau.
   - Taip, galbūt tu teisi,- Kristofas linkteli. – Žinai, porą dienų eikime į visas paskaitas, tiesiog būkime normalūs, paklusnūs studentai, ir jeigu nieko blogo neįvyks, toliau imkimės kurti pabėgimo planą.
   - Gerai. Manau, aš turėčiau jau eiti, tad iki rytojaus, - sutinku su juo ir patraukiu link durų.
   - Kvailele, rytoj sekmadienis.
   - Ar sekmadieniais mes negalime susitikti?
   - Žinoma, galime, tiesiog priminiau, kad ryt nėra paskaitų. Beje, tu sakei, kad turi jogurto ir mėlynių, tai gal pasidalintum už išgelbėjimą, mm?
   Nusijuokiu ir, išsitraukusi iš kuprinės uogas, prisėdu ant sofos.
   - Ačiū, didvyri, vaišinkis.



   Praėjus porai dienų aš niekaip negalėjau pamiršti tų vyriškų balsų. Kiekvieną kartą išgirdus žingsnius valgykloje, koridoriuose, bibliotekoje ar universitete, mano širdis pradėdavo daužytis kaip pašėlusi. Sarai nieko apie tai nepasakojau, kad ir kaip ja pasitikėčiau.
   Praėjus dviem paskaitoms, patraukiu bibliotekos link ir, sudėliojusi kelias knygas į vietą, kaip buvo prašiusi bibliotekininkė, įsitaisau kampiniame suole. Šį kartą ne su Gėtės ,,Faustu“, o su teritorijos planu bei apsauginių keitimosi grafiku rankose. Pastarąjį nugvelbiau nuo raštinės stalo, greitai nusifotografavau telefonu ir, grąžinusi viską, persirašiau. Kristofas patarė neskubėti dėl pabėgimo plano, tačiau man nusibodo kentėti šią įtampą – drebėti pamačius dekanę, slapstytis, bėgti nuo žudikų ir panašiai.
   - Taip ir žinojau, kad tu pradėsi tai planuoti.
Staigiai užverčiu visus popierius ir atsisuku į už manęs stovinčią bibliotekininkę:
   - Nesuprantu, apie ką kalbate.
   - Nevaidink, man ne šešiolika, - rimtai pažiūri.
   - Prašau neišduoti manęs, aš tik noriu ištrūkti.
Bibliotekininkė apsidairo aplinkui ir klesteli šalia manęs:

Išdrįsk atplėšt vartus ir ženk į rūmus,
Kurių vien vaizdas keltų šiurpulį bet kam,
Ir pats įrodyk, kad žmogaus orumas
Nepuls keliaklupsčiaut dievam,
Nesuvirpės prieš prarajos nasrus.

   Pažiūriu į ją klausiamu žvilgsniu, bandydama suprasti, ką ji norėjo pasakyti.
   - Ech, mano mieloji. Nesiruošiu tavęs išduoti. Seniai laikas šiai vietai išnykti ir aiškiai matau, kad tu turi daug šansų. Jeigu, žinoma, neapleisi visko dėl menkiausių smulkmenų. Bandyk, aukokis, net jeigu tave engs visas pasaulis. Ir jeigu reikės pagalbos – aš visada šalia, - tyliai pasako bibliotekininkė ir nepastebimai nueina prie savo stalo.
   Pradėjusi mąstyti apie ką tik išgirstus žodžius, imu suprasti, jog iš tiesų per daug nervinuosi dėl visko. Anie vyrai manęs niekaip nesuras, dekanė nė nenutuokia, kad kurpiu jos išdavimo planą. Tai tik nereikšmingos smulkmenos. Kita vertus, gyvenimas susideda iš jų.
   Atsidūstu ir susikrovusi savo popierius į kuprinę, nueinu į filosofijos paskaitą. Įžengusi pro duris pamatau prie lentos stovinčią dėstytoją, prieinu prie jos ir pasisveikinu:
   - Laba diena, dėstytoja Amelija. Turiu jums pasiūlymą.
   - Nejaugi? Klausau jūsų, panele Meir, - nė nepažvelgusi į mane atsako ji.
   - Galbūt kada nors per paskaitą galėtumėme paanalizuoti Gėtės ,,Faustą“?
  - Jeigu mano paskaitose aptariami šaltiniai jums nepatinka, visada galite pasirinkti kitą studijų kryptį. O jeigu taip patinka Gėtė, paruoškite atskirą darbą apie jį, aš mielai įvertinsiu, o dabar prašau man netrukdyti, turiu pasiruošti.
   Pavarčiusi akis, nueinu iki savo vietos ir imu ruoštis paskaitai, per kurią bus aptariamas dar vienas neįdomus, sausas šaltinis.
   - Taigi, ši ponia - didžiausia nuobodybė, - šalia manęs klesteli blondinė.
   Pritariamai linkteliu ir nužiūriu ją – šviesūs plaukai nuostabiai prižiūrėti ir labai tinka prie jūros mėlynumo akių. Odinis švarkelis ir kelius siekianti smėlio spalvos suknelė puikiai dera. Ši mergina atrodo kaip princesė, o aš atėjau į paskaitą su paprastu šviesiai rožiniu megztiniu ir juodais džinsais.       Nusišypsau jai ir pašnibždomis ištariu:
   - Labai gražiai atrodai.
   - Ačiū. Nieko prieš, jeigu čia atsisėsiu? - paklausia ji, nors jau yra užėmusi vietą šalia manęs.
   - Ne, čia sėdintis žmogus vis tiek turbūt nebeateis.
   Susimąstau apie Kristofą. Įdomu, ką  dabar veikia, kur yra. Po kelių valandų jo kambaryje supratau, kad mūsų draugystė, o gal labiau sąjunga, yra labai keista. Apie jį nežinau beveik nieko, nors pati vis išsipasakoju giliausias mintis. Iš tiesų tai neteisinga, juk visi kartu su Sara ir juo kuriame pabėgimo planą. Sara. Apie ją žinau šiek tiek daugiau, tačiau mudvi, išskyrus plano kūrimą, beveik nesimatome ir...
   - Kuo tu vardu? - blondinė pažadina mane iš minčių.
   - Eva. O tu? - pasiremiu ranka šiek tiek pasisukdama į ją.
   - Olivija. Esi gana keista, paskendusi mintyse, Eva.
   Ji taip stipriai pabrėžia mano vardą, kad per mano odą pereina šiurpuliukai.
   - Šiomis dienomis mažai miegu,- pameluoju. – Atsiskaitymai, projektai ir kita, žinai?
   Olivija beveik nepastebimai prunkšteli ir išsiima savo daiktus. Staiga atsidaro auditorijos durys ir pro jas įeina pavėlavęs Kristofas. Atsiprašęs dėstytojos, jis pažiūri į jo vietoje sėdinčią Oliviją, o tada į mane. Gūžteliu pečiais parodydama, kad nežinojau, jog jis ateis. Kristofas atsisėda per du suolus už mano nugaros. Dėstytoja Amelija pradeda skaityti ištrauką iš Karloso Kastanedos kūrinio ,,Laiko ratas“. Visi tie žodžiai yra vertingi ir nuostabūs, tačiau Gėtės mintys ateina daug greičiau, negu pajėgiu suvokti skaitomą tekstą.

O pilnatie, dar vienąsyk
Pasižiūrėk, kaip lig gaidžių
Aš čia, tarp popierių, budžiu;
Nužvelk, bičiuli nebylus,
Užgrioztus knygomis stalus!
O, kad galėčiau pasileist
Kalnais, mėnulio nušviestais,
Su dvasiom siausti tarp uolėtų grotų,
Klajot po miglą pievų ūkanotų
Ir nusiplaut rasa nuo kūno
Tą glitų tvaiką mokytumo!

   - Tau nuobodu kaip ir man? - sušnibžda Olivija prisitraukdama prie manęs.
   - Jeigu nebūtum šito paklaususi, būčiau kritusi veidu į stalą ir užmigusi. Kūrinys puikus, žodžiai ne- tušti, bet dėl Dievo, čia taip nuobodu, - pritariu Olivijai.
   - Gali nė nesakyti. Galbūt po šios paskaitos nueikime į kavinukę netoli parkelio? Ten yra visai skanių ledų kokteilių. Na, o jeigu užsinorėsi ko nors karšto, mėtų arbata ir karštas šokoladas toje kavinėje yra dieviško skonio.
   - Sugundei, nueisiu.
   Mudvi nusišypsome viena kitai ir toliau klausomės nuobodžios paskaitos. Po kelių minučių pajuntu silpną kumštelėjimą į nugarą ir atsisuku.
  - Nuo vaikino, sėdinčio už manęs,- pasako man už nugaros sėdinti raudonplaukė ir paduoda sulankstytą lapelį.
   - Ačiū, - padėkoju ir paimu raštelį.
   Nusisukusi jį išlankstau ir imu skaityti netvarkinga Kristofo rašysena pakeverzotus žodžius:
   ,,Ar sugalvojai ką nors naujo (planui)?“
   Pasiimu rašiklį ir atsakau:
   ,,Nežinau, ar tai labai svarbu, bet taip. Aštuntą susitinkame bibliotekoje.“
   Atsisuku į raudonplaukę merginą ir paprašau perduoti lapelį. Ji ištiesia ranką Kristofui ir jis, greitai perskaitęs, linkteli man. Kaip tik tuo metu nuskamba skambutis ir dėstytoja Amelija praneša, jog paskaita baigta. Mudvi su Olivija nieko nelaukdamos išeiname pro duris ir patraukiame koridoriumi  išėjimo link. Besukdama už kampo, pagaunu prie auditorijos durų stovinčio Kristofo žvilgsnį. Jis nukreiptas į mane ir, galiu prisiekti, atrodo, jog vaikinas tuojau užvirs iš pykčio. Pakeliu antakį nieko nesuprasdama ir prisiveju Oliviją.
   - Į ką ten užsižiūrėjai? - paklausia ji mums išeinant iš universiteto.
   - Į vieną vaikiną. Nesvarbu, - nė nepažvelgdama į ją atsakau.
   - O, turi širdies draugą?
   Cha. Širdies draugą. Nusikaltimo partneris čia tiktų labiau.
   - Ne, mudu...- bandau suregzti atsakymą. – Mudu tik ruošėme kelis projektus paskaitoms. Tiesa pasakius, tu sėdi jo vietoje.
   - A, aišku. Persėsiu, - šiek tiek nusiminusi pasako Olivija.
   - Ne, ne, nereikia, Olivija. Man patinka būti su tavimi, nors esame dar beveik nepažįstamos.
  - Tuomet pats laikas susipažinti, - nusišypso ji ir, mums priėjus kavinę, atidaro duris. – Sveika atvykusi į mano mėgstamiausią vietą visoje universiteto teritorijoje.
   Nusijuokiu ir įeinu vidun. Užuodžiu daugybę nuostabių kvapų – šviežių bandelių, cinamono, kavos ir sausainių. Pamatau apvalius medinius stalus ir raudona oda apmuštas sofas. Visa kavinė yra papuošta kalėdinėmis dekoracijomis, padavėjos pasipuošusios Kalėdų Senelio kepurėmis, o prie baro kabo kalėdinių gėrimų meniu.
   - Šauni vieta, tiesa? - paklausia Olivija ir aš linkteliu. – Eik, išrink mums vietą, o aš užsakysiu gėrimus. Ko norėsi? Vaišinu.
   - Karšto šokolado, ačiū,- nusišypsau ir patraukiu link staliuko, stovinčio kavinės gale.
  Po minutėlės Olivija grįžta ir atsisėda šalia. Mudvi pasišnekame apie tėvus, paauglystę ir artėjančias Kalėdas.
   - Iš tiesų šaunu, jog mes visi pasiliekame čia per atostogas, - ištaria Olivija.
   Vos nepaspringstu karštu šokoladu ir pažiūriu į ją kaip į beprotę:
  - Išsikraustei iš proto? Norėjau parvažiuoti namo švęsti kartu su savo šeima, o ne būti įkalinta bendrabutyje.
  - Nagi, kiek galima švęsti su šeima, juk čia yra draugų, vakarėlių, galbūt bus kokie šventiniai vaidinimai...- ji nusišypso ir gurkšteli šiltos kakavos.
  - Nežinau, kiek tu čia laiko, bet galiu patvirtinti, kad tai bus nuobodžiausios Kalėdos mūsų gyvenimuose.
  - Baik jau, pasikviesi artimiausius draugus ir visi kartu linksmai atšvęsite. Jeigu pakviesi mane, patikėk, liūdna nebus. Šis universitetas puiki vieta  su didelėmis galimybėmis svajonėms išsipildyti.
   - Aha, kalėjimas su ugdymo sistema, - sušnibždu sau panosėje.
   - Atleisk, neišgirdau,- Olivija pažiūri į mane žydromis akimis.
-Sakiau, jog labai skanus karštas šokoladas.

Visuos kampuos pabaisų aibės lindi,
Kur dingt, kur pasislėpt neišmanai;
Žiūrėk, kaip pasmerktieji įbauginti,


Deja, tai ne apgaulė, ne sapnai.
     Sugrįžusi į savo kambarį iškart krentu ant lovos, numetu batus į kampą.
    - Nejaugi susiruošei miegoti? - nusijuokia iš vonios išlindusi Sara.
  - Ne, tiesiog pavargau ir noriu pagulėti, - tingiai atsakau. – Aštuntą pabėgėlių susirinkimas bibliotekoje, ateisi?
   - Žinoma, nebesuskaičiuoju, kiek kartų aš prakeikiau tą dekanę. Greičiau sukurptumėme planą ir dingtumėme iš čia. Vakar ji priėjo prie manęs ir paklausė, ar kartais niekas universitete nenugirdo kokių nors kalbų, kurias galėjo ne taip suprasti. Ta dekanė kažkokia keista.
   - Ir ką tu atsakei?
   Viliuosi, jog Sara neišgirdo baimės gaidelės mano balse.
   - Pasakiau, kad nieko negirdėjau. Juk niekas nekalba apie jokias paslaptingas šnekas,- pasako ji.
   - Taip... Kiek dabar valandų?- paklausiu nukreipdama temą.
   - Pusė septynių, ir jeigu tu nori miegoti, tai aš tave galiu pakelti po valandos.
   - Ačiū, būsiu labai dėkinga.
   Apsiverčiu ant šono ir užsikloju minkštu apklotu.
   Pabundu nuo lengvo purtymo, laikrodis rodo lygiai pusę aštuonių.
   - Kelkis miegale, knarkei visą valandą, - linksmai pasako Sara.
   - Rimtai? - nustebusi paklausiu ir pasiremiu alkūnėmis.
   - Žinoma, ne, jeigu knarktum, aš tave būčiau jau seniai ištempusi į koridorių.
  Nusijuokiu ir išlipu iš lovos. Susiradusi pilką palaidinę, užsimetu ant jos juodą švarkelį su užtrauktuku ir užsisegu odinį sijoną. Pasiimu kampe numestus batus ir juos apsiaunu.
   - Eini? - paklausiu Saros.
   - Taip, tik noriu susirasti šalikėlį, - atsako ji, versdama savo spintą.
   - Rudo su raudonais ir juodais dryželiais?
   - Taip, matei jį kažkur?
   Parodau į jos lovos galą, prie kurio mėtosi Saros šalikėlis. Ji greitai užsiriša jį ir mudvi patraukiame  bibliotekos link. Įėjus į ją, nusišypsau bibliotekininkei ir pamatau kampe sėdintį Kristofą.
   - Sveikas, rimtasis vaikine, - sarkastiškai pasisveikina Sara ir atsisėda prie stalo.
   - Labas, - jis pavarto akis. – Eva, sakei, jog turi tai, kas galėtų būti naudinga mūsų planui.
  - Taip. Šiandien susipažinau su mergina, kuri į universitetą atvyko mažiau nei prieš savaitę, ir ji pasiūlė man puikią idėją.
   - Ar tu kam nors pasakei apie mūsų planus?! - piktai paklausia Kristofas.
  - Ne, išklausyk mane. Mes tiesiog kalbėjomės apie Kalėdų atostogas ir ji pasakė, jog tikisi kokios nors pjesės ar panašiai. Galėčiau pastatyti tą vaidinimą pagal Gėtės ,,Fausto“ ištrauką.
   - Atleisk, bet kuo tai susiję su pabėgimu? - tyliai paklausia Sara.
   - Tas renginys atitrauktų visų dėmesį, studentai, dėstytojai ir dekanė būtų susitelkę į tai, kas vyksta ant scenos, o mes tuo tarpu tyliai dingtumėme, - paaiškinu. – Praeitų kelios dienos, kol teismas imtųsi bylos, ir mes galėsime lengvai atsipūsti. Tai kaip?
   Sara mąstydama pasiremia ranka ir prikanda lūpą, o Kristofas suraukia antakius bei atsilošia.
   - Aš už, - po poros minučių atsako Sara. – Kristofai?
   - Sutinku. Tau reikės padėti dėl to vaidinimo? - paklausia jis.
  - Ne, aš viena viską suplanuosiu, parengsiu, o jūs tik padėsite man perlipti sieną, - sarkastiškai pasakau. – Žinoma, kad reikės. Ar tai bus problema?
   - Koks čia sambrūzdis? - prie mūsų prieina bibliotekininkė.
   Kristofas greitai išsitiesia, Sara pakiša po stalu teritorijos planą ir plačiai nusišypso:
   - Nieko, ponia.
   - Baikit apsimetinėti, Eva man viską papasakojo, - bibliotekininkė prisėda prie mūsų.
   - Išprotėjai?! - Kristofas staigiai atsistoja. – Visų pirma iškeiti mane į kažkokią kvailą blondinę per filosofijos paskaitas, dabar, pasirodo, viską išpasakojai žmogui, kuris gali viską papasakoti dekanei?!
   - Jeigu šitaip rėksi, išgirs ne tik dekanė. Ir nėra čia reikalo putotis, - įgelia jam Sara.
   Kristofas tvirtai suspaudžia lūpas ir išeina iš bibliotekos. Atsidūstu ir pavartau akis.
  Po pusę valandos trukusio pokalbio mudvi su Sara patraukiame  bendrabučio link, tačiau aš nusprendžiu nueiti pas Kristofą. Užlipusi laiptais iki jo aukšto, priėjusi prie durų akimirką sustoju. Daugybė abejonių neleidžia man lengvai pabėgti iš čia ir viena iš jų į galvą atėjo lipant laiptais – kas, jeigu po bylos, teismų aš niekada nebepamatysiu nei Saros, nei Kristofo? Ar mes kovojame tik dėl savęs?

Jėgų pakako tik tave atsivilioti,
O sulaikyti – per menka jėga.
Laiminga nuopuolio minutė,
Didybės ir kančios pilna,
Į neišvaizdžią žemės būtį
Tu žiauriai grąžinai mane.
O viltys, polėkiai, užsimojimai platūs,
Turiu juos tramdyt ar paklust? Kas atsakys?
Deja, ir mūsų aistros, ir mes patys
Dažniausiai esame kliūtis.

   Staiga durys prieš mane atsidaro ir priešais atsistoja žemas brunetas:
   - Ko tu čia stovi?
   - Aš... aš pas Kristofą, - numykiu.
  - Tai jis guli ant savo lovos gal pusę valandos, su niekuo nesikalba ir šiaip visą dieną surūgęs. Žodžiu, jeigu nori eik. O dabar praleisk mane.
   Vaikinas prasispraudžia pro mane, o aš pagaliau prisiverčiu įžengti į kambarį ir tyliai uždarau duris. Ant lovos pamatau į sieną nusisukusį Kristofą ir prieinu prie jo.
   - Ta mergina atsisėdo prie manęs, nes aš pamaniau, jog tu neateisi,- atsisėdu ant kilimo prie jo lovos.
   - Tai man mažiausiai rūpi, - niūriai atsako jis. – Kodėl prasitarei bibliotekininkei?
   - Aš ja pasitikiu, be to, ji pati pasisiūlė padėti, sakė, kai pabėgsime iš universiteto teritorijos, ji mus galės nuvežti į miestą. Kristofai, aš nežinojau, jog supyksi.
   - Man... tiesiog man per sunku. Tą kartą vonioje tu papasakojai, kodėl nenori grįžti namo ir tuomet aš pagalvojau apie save. Turiu dvi seses, mano tėvas miręs, mama namuose, tačiau ji girtuokliauja ir švaisto visus mūsų pinigus. Pakliuvau į šį universitetą per stebuklą, o jeigu grįžčiau, vėl būčiau neturtingas vengras, neturintis jokių šansų tapti kuo nors kitu.
   - O kodėl tu nori tapti kitu? Esi nuostabus būdamas savimi, - nusišypsau.
   Jis atsisėda šalia manęs ir pažvelgia tiesiai į akis:
   - Aš esu niekas, Eva. Neturiu jokios galimybės patekti į gerą universitetą ir dėl to negalėsiu nieko pasiekti. Ačiū, kad tiki manimi, tačiau nemanau, jog tai išeis į naudą.
   Akimirką jo akyse pasirodo maža ašarėlė, tačiau jis greitai susiima ir giliai įkvepia.
   - Tuomet kodėl nori pabėgti? - patylėjusi paklausiu.
  - Nes noriu, jog kiti nebekentėtų, noriu pasistengti būti jų herojus, - Kristofas nuleidžia akis. – Galbūt aš dar turiu kažkokių galimybių, tad palaidoti jas čia būtų neprotinga. Supranti?
   Linkteliu ir apsikabinu jį. Kristofas apsiveja mane rankomis ir aš padedu galvą ant jo peties.
 - O kas bus po teismo? - tyliai paklausiu, prisiminusi būgštavimus apie tai, jog niekada nebepamatysiu savo draugų. – Turiu omenyje ne išsilavinimą, turiu omenyje mus.
   Kristofas susimąsto ir dar stipriau mane apkabina:
  - Aš nesiruošiu tavęs paleisti. Galbūt galėsime kartu pakeliauti, pateksime į vieną universitetą, gyvenimas parodys. Dabar svarbiausia išlikti, pabėgti ir iškelti bylą, o tuomet jau tikrai gyvensime.
   Palaimingai nusišypsau, išgirdusi jo žodžius, ir atsitraukiu. Paimu jo ranką ir mudu suneriame pirštus. Mano širdis pradeda daužytis krūtinėje ir, bandydama ją nuraminti, paklausiu Kristofo:
   - Rytoj prieš paskaitas galėtumėme nueiti pas dekanę ir papasakoti apie mūsų idėją, kaip manai?
   - Tu apie vaidinimą? - paklausia jis ir aš linkteliu. – Žinoma, iki Kalėdų liko vos dvylika dienų. Tiesa, šios Kalėdos bus turbūt įsimintiniausios.
   - Ne, šių metų šventė niekada nepralenks tos, kurią švenčiau, kai man buvo devyneri,- nusijuokiu.
   - Papasakok pagaliau, - jis taip pat nusijuokia.
   - Užkaisk arbatos, papasakosiu, - paslaptingai nusišypsau.
   Kristofas atsistoja ir nueina iki arbatinuko. Laukdamas, kol užvirs vanduo, jis stebeilija pro langą, o man į galvą ateina dar vieni nuostabūs Gėtės žodžiai:

Laukus ir pievas gaubianti naktis
Į svaigų miego glėbį gundo,
O man nušvinta palengva širdis
Ir taurūs sielos polėkiai atbunda.
Nebegirdžiu aistrų laukinio juoko;
Rimtis ateina, o drauge su ja
Šviesi viltis ir meilė žmogui,
Ir Dievo meilė skleidžias manyje.

   Atsistoju nuo kilimo ir klesteliu ant minkštos sofos.  Kristofas grįžta su dviem puodeliais garuojančios arbatos ir padeda juos ant staliuko. Jis atsisėda šalia manęs ir laukia, kol imsiu pasakoti.      Aš pasiimu arbatą ir gurkšteliu.
   - Per tas Kalėdas su tėvais buvau išvykusi slidinėti į Alpes. Šventės išvakarėse taip prisnigo, kad negalėjome atsidaryti namelio durų, - nusišypsau prisimindama. – Kalėdų dieną sniego buvo dar daugiau, tad negalėjome niekur išeiti, mama sakė:
   - Kokios baisios yra šios Kalėdos.
  - O mudu su tėčiu, suradę šiek tiek popieriaus bei spalvotų pieštukų, prikarpėme daugybę dekoracijų. Tuomet pakabinome atsivežtas eglutės lemputes, išvirėme puodą kakavos ir nuraminę mamą visi kartu atšventėme. Tai buvo geriausios Kalėdos mano gyvenime – be dovanų, pompastikos ir melo apie Kalėdų Senelį. Tik šeima ir jauki aplinka.
  - Nuostabu! - sužavėtas nusišypso Kristofas. – O kad aš kada būčiau šventęs tokias Kalėdas. Neprisimenu nė vienerių metų, kai mama neprisigerdavo ir nesugadindavo visos šventės. Na, nebent, kai tėvas buvo gyvas, tačiau tada man buvo tik treji, ir aš nieko neatsimenu.
   - Žinai ką? Būdamas suaugęs, turėdamas savo šeimą, galėsi sukurti tokias Kalėdas, kokių norėsi, ir niekas nesugadins to šventinio džiaugsmo.
   - Kaip puiku, kad šiais metais jas švęsime kartu. Tikiuosi, jog Naujuosius metus pasitiksime jau laisvėje.
   Linkteliu ir atsigeriu arbatos. Šiluma užlieja visą mano kūną. Apsikabinu Kristofą:
   - Naujuosius pasitiksime laisvi ir laimingi.