2018 m. balandžio 8 d., sekmadienis

Viktorijos Gurklytės kūryba


   Tą vakarą mes jau nieko nebeplanavome ir visi išsiskirstėme kas sau. Sara išėjo pas savo naują vaikiną, Kristofas, įsitikinęs, jog man viskas gerai, grįžo į savo kambarį. O aš tiesiog gulėjau savo lovoje iki trečios valandos ryto žiūrėdama į mėnulį, kuris nušvietė visą kambarį, ir nė nepajutau kaip užmigau.
   Išmiegojusi vos keturias valandas, atsikeliu iš sujauktos lovos, nusiprausiu ir apsimovusi paprastus šviesius džinsus bei užsivilkusi rudą medvilninį megztinį išeinu pro duris. Pasuku link parduotuvėlės, apie kurią pasakojo Kristofas, ir ją priėjusi pastumiu stiklines duris. Viduje tvyro dezinfekcinio skysčio kvapas, susimaišęs su šviežių bandelių aromatu. Visgi aplinka čia niūri – ant lubų kabo mirksinčios lempos, jokių užrašų, tik išdėlioti produktai su kainų lipdukais ant jų. Priėjusi prie šaldytuvų išsiimu jogurtą su kiviais ir patraukusi prie vaisių sekcijos ir pasistiebusi pasiimu indelį mėlynių nuo viršutinės lentynos. Tuomet paspaudžiu skambutį ant prekystalio ir išgirstu žingsnius už sunkių, metalinių durų. Joms prasivėrus, išvystu žemą vidutinio amžiaus moterį ir nusišypsau:
   - Ar jau dirbate?
   - Taip, - burbteli pardavėja, paimdama mano prekes. – Septyni eurai.
Ištiesiu pinigus ir įsidedu jogurtą bei mėlynes į kuprinę. Atsisveikinusi vėl išeinu į lauką ir, ruošdamasi sukti už kampo, išgirstu balsus. Sustoju ir prisiglaudžiu prie sienos, kad likčiau nepastebėta, nes iš balsų tono aišku, jog tai nedraugiška šneka.
   - Mes negalime leisti jai to atskleisti. Ar tu bent įsivaizduoji, kas tada būtų? Tėvai atsiimtų visus studentus iš mokyklos, mus ir vadovybę kratytų teisėsauga. Jie tikrai kai ką rastų ir tuomet mums visiems būtų galas,- išgirstu piktą,  tvirtą vyrišką balsą.
   - Bet ar tu tikrai nori toliau kentėti šitą mėšlą? Ar nori toliau meluoti visiems studentams, kaip čia gera ir gražu?! Man šita vieta jau įgriso iki kaklo, o dar tie visi bėgliai. Po velnių, ką mes darome su studentais,- sušnibžda kitas, šiek tiek žemesnis balsas.
   - O tu girdi, ką aš tau sakau? Žinoma, kad aš nenoriu čia būti. Bet mums pareiškus, kad norime išeiti, vadovybė pagrasins laiškais ir įkalčiais, likusiais po tų vaikų nužudymų...
   Sekundę man pritrūksta oro ir galų gale vėl įkvėpusi pasileidžiu į bendrabutį iš kitos pusės. Greitai įbėgu į koridorių ir susmengu netoli laiptų. Atsiremiu į sieną ir susiimu už galvos. Staiga apima siaubingas skausmas kažkur viršugalvyje ir aš vos nenualpstu. Spengimas ausyse vis garsėja ir nustoja tik tada, kai išgirstu sunkius žingsnius visai netoli manęs. Jie sklinda iš bendrabučio vestibiulio, o aš netrunku atpažinti prislopintų balsų. Supratusi, jog tie vyrai mane vejasi, greitai atsistoju ir žaibišku greičiu užlekiu laiptais iki ketvirto aukšto. Visiškai nemąstydama, kur bėgu, atsitrenkiu į tvirtą vaikiną. Pakėlusi galvą, siaubo ir pamišimo pilnomis akimis atpažįstu jo veidą ir šiek tiek nurimstu.
   - Kur tu...- žiojasi klausti Kristofas, bet aš uždengiu delnu jam burną.
   - Ššš, paaiškinsiu vėliau, rodyk, kur galėtumėme pasislėpti,- vos girdimai pasakau.
   Supratęs, kad kažkas ne taip, jis greitai paima mane už rankos ir nusiveda į ketvirto aukšto koridoriaus galą. Tuomet tyliai stumteli juodas duris ir, mums įėjus į kambarį, jas užrakina. Per kelias sekundes suprantu, jog tai jo kambarys, ir viską apžvelgiu. Čia stovi dvi lovos, televizorius, apsitrynusi odinė sofa ir pora komodų. Detaliau apsižiūrėti nespėju, nes Kristofas ima primygtinai klausinėti apie tai, kas čia vyksta:
   - Kur tu bėgai ir ar viskas gerai?
Prisiminusi vyrų šneką, giliai įkvepiu ir prisėdu ant sofos.
   - Aš bėgau nuo dviejų vyrų, ir jeigu jie sužinos, kas aš tokia, mane nužudys,- užsidengiu veidą delnais ir atsilošiu.
   - Ką?! Kaip suprasti nužudys?- Kristofas greitai atsisėda šalia ir įsistebeilija į mane klausiamu žvilgsniu.
   - Ryte nuėjau į tą parduotuvę, apie kurią tu pasakojai, ir nusipirkusi uogų bei jogurtą jau ketinau grįžti į bendrabutį, tačiau išgirdau prislopintus balsus, sklindančius iš už kampo, ir nusprendžiau pasiklausyti. Šnekėjosi du vyrai. Jie ginčijosi apie melavimą studentams bei universiteto valdžią. Tuomet vienas pasakė, jog jie negalį iš čia išeiti, nes vadovybė juos prispausianti su įkalčiais apie kažkokių vaikų nužudymus. Išgirdusi tai, dėjau į kojas kaip pamišusi. Nubėgau į bendrabutį pro kitą pusę. Tuomet susmukau prie antro aukšto laiptų ir po minutės išgirdau tų vyrų balsus. Jie vis artėjo, tad greitai užlipau dar du aukštus ir tuomet atsitrenkiau į tave.
   Pasakodama nė nepajutau, kaip pradėjau drebėti ir visa išbalau. Atsisukusi į Kristofą pamatau pyktį ir baimę jo veide. Man baigus pasakoti jis atsistoja ir pasižiūri pro langą.
    -  Jie tave matė? - patylėjęs paklausia.
   - Nemanau, jie turbūt tik išgirdo mano žingsnius ir suprato, jog girdėjau visą kalbą ir nubėgau į bendrabutį, - vis dar drebėdama atsakau.
   Jis su palengvėjimu atsidūsta ir toliau tuščiai žiūri pro nešvarų langą. Mintyse prisimenu Gėtės žodžius ir užsimerkiu.

Atstumk dvejones ir bailias mintis,
Nors ir žinai, kad gresia Nebūtis.

   - Atleisk, kad sutrukdžiau dėl tokios smulkmenos. Jie manęs nematė ir niekaip nesupras, kas ten buvo, - tyliai pasakau prieidama prie Kristofo.
   - Eva, tu bent suvoki, ką šneki? Jie kažką nužudė ir vengia atsakomybės. O tu tai sužinojai. Jeigu tie vyrai suuos, kas tu tokia, galas mums abiems, - piktai atrėžia jis.
   - Kuo tu čia dėtas? Lyg pagauta aš išsiduočiau, jog apie viską žinai ir tu. Nejuokauk, Kristofai.
   - Ne dėl to man būtų blogai prisirišu prie žmonių ir negaliu jų paleisti. Tu esi nuostabi draugė ir aš nenoriu tavęs netekti. Net jeigu iš tiesų niekada ir neturėjau.
   Akyse susitvenkia ašaros, bet greitai  susitvardau. Pastarosiomis dienomis verkiu per daug.
    - Tu irgi man daug reiški. Bet mes neturėtumėme rūpintis per daug. Tie vyrai juk manęs nematė ir niekaip neatpažins,- blankiai nusišypsau.
   - Taip, galbūt tu teisi,- Kristofas linkteli. – Žinai, porą dienų eikime į visas paskaitas, tiesiog būkime normalūs, paklusnūs studentai, ir jeigu nieko blogo neįvyks, toliau imkimės kurti pabėgimo planą.
   - Gerai. Manau, aš turėčiau jau eiti, tad iki rytojaus, - sutinku su juo ir patraukiu link durų.
   - Kvailele, rytoj sekmadienis.
   - Ar sekmadieniais mes negalime susitikti?
   - Žinoma, galime, tiesiog priminiau, kad ryt nėra paskaitų. Beje, tu sakei, kad turi jogurto ir mėlynių, tai gal pasidalintum už išgelbėjimą, mm?
   Nusijuokiu ir, išsitraukusi iš kuprinės uogas, prisėdu ant sofos.
   - Ačiū, didvyri, vaišinkis.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą