2018 m. balandžio 8 d., sekmadienis

     Sugrįžusi į savo kambarį iškart krentu ant lovos, numetu batus į kampą.
    - Nejaugi susiruošei miegoti? - nusijuokia iš vonios išlindusi Sara.
  - Ne, tiesiog pavargau ir noriu pagulėti, - tingiai atsakau. – Aštuntą pabėgėlių susirinkimas bibliotekoje, ateisi?
   - Žinoma, nebesuskaičiuoju, kiek kartų aš prakeikiau tą dekanę. Greičiau sukurptumėme planą ir dingtumėme iš čia. Vakar ji priėjo prie manęs ir paklausė, ar kartais niekas universitete nenugirdo kokių nors kalbų, kurias galėjo ne taip suprasti. Ta dekanė kažkokia keista.
   - Ir ką tu atsakei?
   Viliuosi, jog Sara neišgirdo baimės gaidelės mano balse.
   - Pasakiau, kad nieko negirdėjau. Juk niekas nekalba apie jokias paslaptingas šnekas,- pasako ji.
   - Taip... Kiek dabar valandų?- paklausiu nukreipdama temą.
   - Pusė septynių, ir jeigu tu nori miegoti, tai aš tave galiu pakelti po valandos.
   - Ačiū, būsiu labai dėkinga.
   Apsiverčiu ant šono ir užsikloju minkštu apklotu.
   Pabundu nuo lengvo purtymo, laikrodis rodo lygiai pusę aštuonių.
   - Kelkis miegale, knarkei visą valandą, - linksmai pasako Sara.
   - Rimtai? - nustebusi paklausiu ir pasiremiu alkūnėmis.
   - Žinoma, ne, jeigu knarktum, aš tave būčiau jau seniai ištempusi į koridorių.
  Nusijuokiu ir išlipu iš lovos. Susiradusi pilką palaidinę, užsimetu ant jos juodą švarkelį su užtrauktuku ir užsisegu odinį sijoną. Pasiimu kampe numestus batus ir juos apsiaunu.
   - Eini? - paklausiu Saros.
   - Taip, tik noriu susirasti šalikėlį, - atsako ji, versdama savo spintą.
   - Rudo su raudonais ir juodais dryželiais?
   - Taip, matei jį kažkur?
   Parodau į jos lovos galą, prie kurio mėtosi Saros šalikėlis. Ji greitai užsiriša jį ir mudvi patraukiame  bibliotekos link. Įėjus į ją, nusišypsau bibliotekininkei ir pamatau kampe sėdintį Kristofą.
   - Sveikas, rimtasis vaikine, - sarkastiškai pasisveikina Sara ir atsisėda prie stalo.
   - Labas, - jis pavarto akis. – Eva, sakei, jog turi tai, kas galėtų būti naudinga mūsų planui.
  - Taip. Šiandien susipažinau su mergina, kuri į universitetą atvyko mažiau nei prieš savaitę, ir ji pasiūlė man puikią idėją.
   - Ar tu kam nors pasakei apie mūsų planus?! - piktai paklausia Kristofas.
  - Ne, išklausyk mane. Mes tiesiog kalbėjomės apie Kalėdų atostogas ir ji pasakė, jog tikisi kokios nors pjesės ar panašiai. Galėčiau pastatyti tą vaidinimą pagal Gėtės ,,Fausto“ ištrauką.
   - Atleisk, bet kuo tai susiję su pabėgimu? - tyliai paklausia Sara.
   - Tas renginys atitrauktų visų dėmesį, studentai, dėstytojai ir dekanė būtų susitelkę į tai, kas vyksta ant scenos, o mes tuo tarpu tyliai dingtumėme, - paaiškinu. – Praeitų kelios dienos, kol teismas imtųsi bylos, ir mes galėsime lengvai atsipūsti. Tai kaip?
   Sara mąstydama pasiremia ranka ir prikanda lūpą, o Kristofas suraukia antakius bei atsilošia.
   - Aš už, - po poros minučių atsako Sara. – Kristofai?
   - Sutinku. Tau reikės padėti dėl to vaidinimo? - paklausia jis.
  - Ne, aš viena viską suplanuosiu, parengsiu, o jūs tik padėsite man perlipti sieną, - sarkastiškai pasakau. – Žinoma, kad reikės. Ar tai bus problema?
   - Koks čia sambrūzdis? - prie mūsų prieina bibliotekininkė.
   Kristofas greitai išsitiesia, Sara pakiša po stalu teritorijos planą ir plačiai nusišypso:
   - Nieko, ponia.
   - Baikit apsimetinėti, Eva man viską papasakojo, - bibliotekininkė prisėda prie mūsų.
   - Išprotėjai?! - Kristofas staigiai atsistoja. – Visų pirma iškeiti mane į kažkokią kvailą blondinę per filosofijos paskaitas, dabar, pasirodo, viską išpasakojai žmogui, kuris gali viską papasakoti dekanei?!
   - Jeigu šitaip rėksi, išgirs ne tik dekanė. Ir nėra čia reikalo putotis, - įgelia jam Sara.
   Kristofas tvirtai suspaudžia lūpas ir išeina iš bibliotekos. Atsidūstu ir pavartau akis.
  Po pusę valandos trukusio pokalbio mudvi su Sara patraukiame  bendrabučio link, tačiau aš nusprendžiu nueiti pas Kristofą. Užlipusi laiptais iki jo aukšto, priėjusi prie durų akimirką sustoju. Daugybė abejonių neleidžia man lengvai pabėgti iš čia ir viena iš jų į galvą atėjo lipant laiptais – kas, jeigu po bylos, teismų aš niekada nebepamatysiu nei Saros, nei Kristofo? Ar mes kovojame tik dėl savęs?

Jėgų pakako tik tave atsivilioti,
O sulaikyti – per menka jėga.
Laiminga nuopuolio minutė,
Didybės ir kančios pilna,
Į neišvaizdžią žemės būtį
Tu žiauriai grąžinai mane.
O viltys, polėkiai, užsimojimai platūs,
Turiu juos tramdyt ar paklust? Kas atsakys?
Deja, ir mūsų aistros, ir mes patys
Dažniausiai esame kliūtis.

   Staiga durys prieš mane atsidaro ir priešais atsistoja žemas brunetas:
   - Ko tu čia stovi?
   - Aš... aš pas Kristofą, - numykiu.
  - Tai jis guli ant savo lovos gal pusę valandos, su niekuo nesikalba ir šiaip visą dieną surūgęs. Žodžiu, jeigu nori eik. O dabar praleisk mane.
   Vaikinas prasispraudžia pro mane, o aš pagaliau prisiverčiu įžengti į kambarį ir tyliai uždarau duris. Ant lovos pamatau į sieną nusisukusį Kristofą ir prieinu prie jo.
   - Ta mergina atsisėdo prie manęs, nes aš pamaniau, jog tu neateisi,- atsisėdu ant kilimo prie jo lovos.
   - Tai man mažiausiai rūpi, - niūriai atsako jis. – Kodėl prasitarei bibliotekininkei?
   - Aš ja pasitikiu, be to, ji pati pasisiūlė padėti, sakė, kai pabėgsime iš universiteto teritorijos, ji mus galės nuvežti į miestą. Kristofai, aš nežinojau, jog supyksi.
   - Man... tiesiog man per sunku. Tą kartą vonioje tu papasakojai, kodėl nenori grįžti namo ir tuomet aš pagalvojau apie save. Turiu dvi seses, mano tėvas miręs, mama namuose, tačiau ji girtuokliauja ir švaisto visus mūsų pinigus. Pakliuvau į šį universitetą per stebuklą, o jeigu grįžčiau, vėl būčiau neturtingas vengras, neturintis jokių šansų tapti kuo nors kitu.
   - O kodėl tu nori tapti kitu? Esi nuostabus būdamas savimi, - nusišypsau.
   Jis atsisėda šalia manęs ir pažvelgia tiesiai į akis:
   - Aš esu niekas, Eva. Neturiu jokios galimybės patekti į gerą universitetą ir dėl to negalėsiu nieko pasiekti. Ačiū, kad tiki manimi, tačiau nemanau, jog tai išeis į naudą.
   Akimirką jo akyse pasirodo maža ašarėlė, tačiau jis greitai susiima ir giliai įkvepia.
   - Tuomet kodėl nori pabėgti? - patylėjusi paklausiu.
  - Nes noriu, jog kiti nebekentėtų, noriu pasistengti būti jų herojus, - Kristofas nuleidžia akis. – Galbūt aš dar turiu kažkokių galimybių, tad palaidoti jas čia būtų neprotinga. Supranti?
   Linkteliu ir apsikabinu jį. Kristofas apsiveja mane rankomis ir aš padedu galvą ant jo peties.
 - O kas bus po teismo? - tyliai paklausiu, prisiminusi būgštavimus apie tai, jog niekada nebepamatysiu savo draugų. – Turiu omenyje ne išsilavinimą, turiu omenyje mus.
   Kristofas susimąsto ir dar stipriau mane apkabina:
  - Aš nesiruošiu tavęs paleisti. Galbūt galėsime kartu pakeliauti, pateksime į vieną universitetą, gyvenimas parodys. Dabar svarbiausia išlikti, pabėgti ir iškelti bylą, o tuomet jau tikrai gyvensime.
   Palaimingai nusišypsau, išgirdusi jo žodžius, ir atsitraukiu. Paimu jo ranką ir mudu suneriame pirštus. Mano širdis pradeda daužytis krūtinėje ir, bandydama ją nuraminti, paklausiu Kristofo:
   - Rytoj prieš paskaitas galėtumėme nueiti pas dekanę ir papasakoti apie mūsų idėją, kaip manai?
   - Tu apie vaidinimą? - paklausia jis ir aš linkteliu. – Žinoma, iki Kalėdų liko vos dvylika dienų. Tiesa, šios Kalėdos bus turbūt įsimintiniausios.
   - Ne, šių metų šventė niekada nepralenks tos, kurią švenčiau, kai man buvo devyneri,- nusijuokiu.
   - Papasakok pagaliau, - jis taip pat nusijuokia.
   - Užkaisk arbatos, papasakosiu, - paslaptingai nusišypsau.
   Kristofas atsistoja ir nueina iki arbatinuko. Laukdamas, kol užvirs vanduo, jis stebeilija pro langą, o man į galvą ateina dar vieni nuostabūs Gėtės žodžiai:

Laukus ir pievas gaubianti naktis
Į svaigų miego glėbį gundo,
O man nušvinta palengva širdis
Ir taurūs sielos polėkiai atbunda.
Nebegirdžiu aistrų laukinio juoko;
Rimtis ateina, o drauge su ja
Šviesi viltis ir meilė žmogui,
Ir Dievo meilė skleidžias manyje.

   Atsistoju nuo kilimo ir klesteliu ant minkštos sofos.  Kristofas grįžta su dviem puodeliais garuojančios arbatos ir padeda juos ant staliuko. Jis atsisėda šalia manęs ir laukia, kol imsiu pasakoti.      Aš pasiimu arbatą ir gurkšteliu.
   - Per tas Kalėdas su tėvais buvau išvykusi slidinėti į Alpes. Šventės išvakarėse taip prisnigo, kad negalėjome atsidaryti namelio durų, - nusišypsau prisimindama. – Kalėdų dieną sniego buvo dar daugiau, tad negalėjome niekur išeiti, mama sakė:
   - Kokios baisios yra šios Kalėdos.
  - O mudu su tėčiu, suradę šiek tiek popieriaus bei spalvotų pieštukų, prikarpėme daugybę dekoracijų. Tuomet pakabinome atsivežtas eglutės lemputes, išvirėme puodą kakavos ir nuraminę mamą visi kartu atšventėme. Tai buvo geriausios Kalėdos mano gyvenime – be dovanų, pompastikos ir melo apie Kalėdų Senelį. Tik šeima ir jauki aplinka.
  - Nuostabu! - sužavėtas nusišypso Kristofas. – O kad aš kada būčiau šventęs tokias Kalėdas. Neprisimenu nė vienerių metų, kai mama neprisigerdavo ir nesugadindavo visos šventės. Na, nebent, kai tėvas buvo gyvas, tačiau tada man buvo tik treji, ir aš nieko neatsimenu.
   - Žinai ką? Būdamas suaugęs, turėdamas savo šeimą, galėsi sukurti tokias Kalėdas, kokių norėsi, ir niekas nesugadins to šventinio džiaugsmo.
   - Kaip puiku, kad šiais metais jas švęsime kartu. Tikiuosi, jog Naujuosius metus pasitiksime jau laisvėje.
   Linkteliu ir atsigeriu arbatos. Šiluma užlieja visą mano kūną. Apsikabinu Kristofą:
   - Naujuosius pasitiksime laisvi ir laimingi.