2016 m. vasario 15 d., pirmadienis

VASARIO 16 – oji – LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO DIENA

 











 
  
 
 „Laisvė – tai yra kažkas daugiau, ko net Dievas negali uždrausti žmogui, laisvė bei nepriklausomybė yra niekuo nepakeičiama vertybė, ji aukštesnė už gerovę“.
 
   Mūsų istorija turtinga svarbiomis, pasididžiavimo vertomis ir minėtinomis datomis, tačiau dalis jų yra ne šiaip sau garsios, bet atraminės, pamatinės. Būtent tokia yra Vasario 16-oji – diena, labai reikšminga kiekvienam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. Ir 1918 metų, ir 1949 metų vasario 16-oji buvo lemtingos mūsų dabarčiai ir ateičiai.
 

   Vasario 16-oji (Valstybės atkūrimo diena) – nacionalinė Lietuvos šventė, skirta 1918-aisiais Lietuvos Tarybos signatarų pasirašytam Lietuvos nepriklausomybės aktui paminėti.
   Lietuvos nepriklausomybės aktas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuva atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę, su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
   Dokumentas pasirašytas Vilniuje, Pilies g. 26, po to kai dr. Jonas Basanavičius rado kompromisą tarp dešinesnių ir socialdemokratinių pažiūrų politikų. Vasario 16-osios akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, o pasirašė 20 tarybos narių.
   1918 m. vasario 16-osios aktas tapo pagrindu, kuris vienijo žmones, kovojusius už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Dėl to ši data sovietų okupacinei valdžiai tapo pačia pavojingiausia ir daugiausia problemų keliančia. Vasario 16-ąją pasirašytą nepriklausomybės aktą Rusija pripažino, 1920 m. liepos 12 d. pasirašydama su atkurta Lietuva Taikos sutartį. Deja, taika truko tik iki 1940 metų.
 
        „1989 m. Vasario 16-oji“
         Justinas Marcinkevičius
 
        Diena atrištom akim.
        Diena iš kapo pakilus.
        Viešpatie, leisk jai atkimt.
        Tebūna jos žodžiai kilnūs.
        Pašauk ją, pašauk atsitiest
        ir laisvę išskleist – kaip esmę.
        Štai mes – ir mūsų tik tiek,
        kiek buvom ir kiek esame.
        Kiek būsim šioje dienoje
        sudygę augimui ir brandai,
        ant žemės gyvi ir po ja,
        paženklinti lietuvybės randais.
        Prie savo kalbos prikalti,
        prie istorijos prirakinti.
        Sakau jums: mes nekalti.
        Mes tik labai iškankinti.
        Bet jau atrištom akim.
        Bet vėliava jau pakilus.
        Viešpatie, leisk mums atkimt.
        Tebūna mūs polėkiai kilnūs.
  

2016 m. vasario 9 d., antradienis

Apie Gavėnią

Apie Gavėnios ir Pelenų dienos prasmę maloniai sutiko papasakoti tikybos mokytoja
Virginija Žičkaitė.

Kas yra Gavėnia?
Bažnyčia visada švenčia svarbiausius Jėzaus gyvenimo įvykius.  Per visus metus  du svarbiausi yra Kalėdos ir Velykos. Laikas prieš Kalėdas yra Adventas, kai mes ruošėmės Kalėdoms. O Gavėnia yra laikas prieš Velykas, kai  ruošiamasi Velykų laikui.  Gavėnia paprastai tęsiasi septynias savaites arba keturiasdešimt dienų.  Šis skaičius yra simbolinis, nes kai žydų tauta išėjo iš Egipto, klaidžiojo po dykumą keturiasdešimt  metų. Dievas sakė: „Nedėkinga tauta“ . Mat  jie pradėjo bambėti prieš Dievą. Tada Jis tarė: „Reikia, kad jūs visi išmirtumėte ir užaugtų naujoji karta“. Tai keturiasdešimt metų, kol žmogus pasikeičia. Kai Jėzus atėjo į žemę, užaugo ir sulaukęs trisdešimties pradėjo savo viešą veiklą, jis keturiasdešimt dienų dykumoje badavo-pasninkavo.  Taigi skaičius keturiasdešimt reiškia pilnatvę, kai mes galim ką nors atlikti iki galo.  Būtent todėl keturiasdešimt dienų ruošiamės Jėzaus prisikėlimo šventei.
Kokia Gavėnios prasmė?
Gavėnios prasmė - pasiruošti Velykoms. Visas dėmesys yra nukreiptas į Kristaus kančią, kiek Jėzus iškentė dėl mūsų kaip žmogus. Buvo kankinamas, plakamas, suimtas, išduotas, nešė kryžių, buvo prikaltas, mirė. Kad mes prisimintume Jėzaus kančią.
Kaip Gavėnia susijusi su Pelenų diena?
Gavėnios pradžia ir yra būtent Pelenų diena, Pelenų trečiadienis. Gavėnia visada prasideda trečiadienį Pelenų diena. Prieš tai antradienį būna Užgavėnės. Tai reiškia ,,užsigavėjo“, išsilinksmino, išsišoko, prisivalgė. Nuo Pelenų dienos prasideda pasninkas  - rimties, susikaupimo, atgailos metas. Taigi Pelenų diena yra Gavėnios pradžia.
Ką simbolizuoja pelenai?
Prieš Pelenų dieną kunigai paima  pernykštes verbas, kurios buvo likusios nuo Verbų sekmadienio, jas sudegina ir gautus pelenus trečiadienį per mišias kiekvienam žmogui beria ant galvos - deda kryžiaus ženklą iš pelenų. Yra du sakiniai, kuriuos jie gali sakyti. Pirmas: „ Atsimink, žmogau, dulke esi, dulke pavirsi.“ tikrai Mes mirsime, mus palaidos, mūsų kaulai supus ir liksime tik dulkės. O antras:  „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija.“ Tai reiškia, kad Gavėnia yra metas, kai Dievas kviečia mus į atsivertimą, atgailą, kad galime gailėtis už savo klaidas, nuodėmes. Dievas yra gailestingas ir mums atleidžia.
Pelenų trečiadienis, arba Pelenų diena,  žmogui priminimas, kad Gavėnia yra laikas atsiversti, susitaikyti, atleisti.
Kaip vyksta pelenų barstymas?
Mišių metu, po žodžio liturgijos, kai būna perskaityta Evangelija, žmonės sustoja eilutėmis prieš kunigą, šis pabarstydamas pasako vieną  tų sakinių. Taip vienam užbarsto, nueina, tada kitam ir taip visus palaimina.
                                                                              Karolina Vaišvidaitė, 8b

Užgavėnes ,,Saulėtekyje“ prisiminus

Kalbiname mokytoją Violetą Pudrigailienę, daugelio mūsų progimnazijos Užgavėnių organizatorę.
 
Kai pradėdavote ruošti šią šventę, į ką labiausiai atsižvelgdavote: į tradicijas ar ieškodavote naujovių?
Derindavau tradicijas ir naujoves. Svarbiausia būdavo padaryti šventę įdomią. Todėl daugiausiai atsižvelgdavau į vaikų pasiūlymus.
Ką dažniausiai veikdavote per Užgavėnes?
Kartu su vaikais ir tėveliais  prieš Užgavėnes pasigamindavome kaukes, mokiniai pasirinkdavo veikėjus ir rengdavo linksmus vaidinimus. Būdavo kūrenamas laužas - degindavome Morę bei skanaudavome blynus. Labai smagu prisiminti.
Ar ilgai ruošdavotės šiai šventei?
Šiai šventei ruošdavomės apie mėnesį. Reikėdavo pasigaminti kaukes, išmokti žodžius, repetuoti.
Kokiais blynais vaišindavotės?
Daugiausia būdavo mielinių blynų.
 
Kokios būdavo Jūsų kaukės per Užgavėnes?

Kiekvienais metais vis kitos.  Buvau ir teisėja, ir Morė, ir čigonė, ir ragana.
Kuri šventė įsiminė labiausiai?
Labiausiai įsiminė, kai Užgavėnių šventės vaidinimą demonstravome miesto pedagogams, o vaikams visos Užgavėnės būdavo nepaprastos.

                                                         Beatričė Banevičiūtė, 5a

Užgavėnių tradicijos

  
   Užgavėnės - sena pagoniška šventė, kuri vėliau buvo susieta su krikščionybe. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šis laikotarpis būna nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos. Kadangi Velykų data priklauso nuo astronominių reiškinių (švenčiama savaitgalį po pirmosios Mėnulio pilnaties po pavasario lygiadienio), tai Užgavėnių diena taip pat priklauso nuo Mėnulio judėjimo. Pats šventės pavadinimas kilęs nuo Gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių ,,gavėti’“(silpti) bei ,,gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego). Tačiau šventės šaknys bei sąsajos su astronomija yra dar gilesnės.
   Užgavėnės – žiemos šventė, kurios paskirtis – išvyti žiemą, prisišaukti pavasarį. Ši šventė nuo senų laikų žinoma visoje Europoje. Kitą dieną po Užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas. Pagal liaudies mąstyseną, Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės yra tarsi karnavalas – tai liaudies šventė, nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus faktą, kad šios šventės laikas apibrėžiamas bažnytinio kalendoriaus, nes priklauso nuo Velykų laiko). Kitą dieną po Užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas. Šventė yra pagoniška, tačiau vėliau glaudžiai susieta su krikščionybe. Seniau ji buvo vadinama Ragučio švente.

M.Kašinskaitės nuotr.
   Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių Užgavėnių šventės atributų. Svarbiausia, kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Kaukės dažniausiai daromos iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų. Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, krečia pokštus, dainuoja, stengiasi pavogti kokį buities rakandą. Užgavėnėms buvo ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitoms dienoms neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Turtingesnieji kaukę padaryti užsiprašydavo klumpdirbį.
Rumšiškėse Morė jau sudeginta.
   Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdienės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų. Kaukes prie galvos pririšdavo virvute, Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.
 
   Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu“. Spalvas neretai tyčiomis sukeisdavo. Drabužius persirengėliams ruošdavo Užgavėnių išvakarėse, gana dažnai ir tą pačią dieną. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, vilkdavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Grupelės taisydavosi slapčiomis, kad kiti neatpažintų. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys – neretai vyrais. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“. „Žydas“ buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas. Kitoks žydo gyvenimo būdas, nors žemdirbiui buvo gerai žinomas, bet sunkiai suvokiamas. Po Užgavėnių jo „kromelyje“ atsiranda dar ir silkių. „Žydo“, vadinamo dar „kupčium“, kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai – kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje „žydas“ laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą – grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja – kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis.

„Čigonai“ vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai – su bizūnais, moterys – su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais. „Arklys“ buvo daromas maždaug taip: du nugaromis sustoję vyrai surišami, tarp jų pridedama pagalvių. Vienas vyras rankose laiko padarytą arklio galvą, antras – šluotą, tai yra arklio uodegą. Kitur arklio galvą išpjaudavo iš lentos, prie sprando pritaisydavo lininius karčius, prie kito lentos galo – linų uodegą. Vienas vyras apsižergia šią lentą, apsidengia iki žemės gūnia taip, kad būtų nematyti „arklio" kojų „Giltinė" aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi. Giltinėms prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, jos nešėsi per petį persimetusios medinį dalgį, rankoje turėjo medžio pagalį – pustą. Užgavėnių popietę patys judriausi kaimo vyrai ir viena kita moteris susirinkdavo į sutartas vietas. Šiandien jie slapčiomis apsitaiso „žydais“, „čigonais“, „arkliais“, „ožiais“, „gervėmis“ bei kitaip ir traukia per kaimą.
Rumšiškėse Morė jau sudeginta.
  
   Šventės persirengėliams einant per kaimą, dėmesio centre – Morė. Be Morės, žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė, Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė, Balsių Kotrė. Vadinta ji dar pasileidėlė Kotrė, Globėja, Motinėle, Visų žydų motina. Aukštaitijoje ji nežinoma – aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą. Morė – tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų.  Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė. 
    Pagrindiniai šventės veiksmai – šventės veikėjų Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas. Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu.
   Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Iš pat ankstyvo ryto moterys verda, kepa. Sunkesnių darbų jau nedirbama. Net buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”. Visi skubėdavo iki Užgavėnių išsikulti javus – sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: rūdys arba kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės ir t. t. Visi ruošdavosi Užgavėnių šventei: priešpiet gamino valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė prasidėdavo. Anksčiau kai kuriuos net iš darbo anksčiau paleisdavo
   Tikima, kad jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi, būsi sotus ir stiprus visus metus. Užgavėnių dieną valgoma nuo 7 iki 12 kartų. Tradiciniai Užgavėnių valgiai: šiupinys, blynai, šaltiena, spurgos.
    Šiupinys - tai pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Mažosios Lietuvos lietuviai šiupinį – žirnius, virtus su kiaulės galva ir kojomis, – valgė dar praėjusio šimtmečio paskutiniajame ketvirtyje. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Pirmoje mūsų amžiaus pusėje šiupinys buvo pats svarbiausias patiekalas. Kiunkė – mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip šiupinio pakaitalas. Svarbus šventės atributas – blynai.

Blynai, kaip ir dabar, taip ir tuomet buvo kepami. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus. Vėliau blynai pamažu pakeitė šiupinį. Jais būtinai vaišindavo svečius. Valgydavo vakare. Rūgščius blynus kepdavo iš mielinės tešlos, raugintos apie parą. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje. Spurgos – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.
Šaltiena – tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių.
   Per Užgavėnes būdavo vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus. Nors jis ir būtų sotus, privalėdavo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paimti. Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ant stalo palikti negalima. Kiekviena šeimininkė turėdavo taip apskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai. Žinoma atvejų, kai Užgavėnių valgio liekanoms buvo teikiama ir gydomoji galia. Jos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams „nuo visų ligų“. Užgavėnių dieną paprastai mėsos ruošiama daug, visa ji turi būti suvalgoma, nes po Užgavėnių prasideda Pelenų diena (Pelenija), kai mėsą valgyti draudžiama.
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „uzgavenes blynai“
   Užgavėnių šventė buvo žinoma ne tik visoje Lietuvoje, bet ir daugelyje krikščioniškosios Europos šalių. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Kadangi Užgavėnės susijusios su pagonybės laikų saulės garbinimu, etnografų nuomone senovėje jos buvo švenčiamos per lygiadienį – kai diena nugali naktį. Apie tą laiką pasirodęs jaunas Mėnulio pjautuvas skelbdavo Naujųjų metų pradžią. Todėl ir pagrindinis Užgavėnių simbolis – dideli geltoni blynai – šviesos ir nugalinčios saulės simbolis.
Šiais laikais Užgavėnių šventė dažnai virsta į prašmatnius karnavalus, kurie drebina Venecijos, Rio de Ženeiro ir kt. miestus bei sutraukia milijonus turistų.
   Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Lietuviškos Užgavėnės – tai seniausių apeigų ir žaidimų, kurių metu susitinkama su mirusiųjų vėlėmis ir gamtos dievybėmis, tradicija. Liaudyje Užgavėnės vadinamos „slenksčiu tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario“, jos laikomos pavasario pradžia ir įvairiais veiksmais (linksmas ir išmoningas karnavalas) stengiamasi paspartinti kosminį ciklą (pavasario atėjimą). Žmonės žiemą įsivaizduoja kaip demoną, kurį reikia nubaidyti, išvyti, nugalėti ir sunaikinti. Todėl Užgavėnių reikšmingiausiu veiksmu tampa persirengėlių vaikštynės po kaimo sodybas – didžiulis triukšmas, dainos, muzika, šokiai, juokai. Tarp persirengėlių galima sutikti Ožį, Gervę, Žirgą, Mešką, Giltinę.
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „uzgavenes“
Užgavėnių persirengėlių kaukės kilusios iš toteminių protėvių ar jų antgamtinių savybių garbinimo. Pvz., Juodas Gauruotas – veikiausiai kokio vėlių vedlio, mirusiųjų pasaulio dievybės įvaizdis. Įdomu, kad daugelis Užgavėnių personažų atitinka žvaigždynus šalia Paukščių Tako, senovėje Vėlių Keliu vadinto. Vėlesniais laikais žemės derlingumo, vaisingumo simboliais tapo naminiai gyvuliai, atsirado ir kitokių Užgavėnių veikėjų: čigonų, vengrų, žydų, elgetų, velnių ir raganų, mitinėje sąmonėje atspindinčių „svetimo“, „atėjūno iš anapus“ sąvoką. O Lašininio ir Kanapinio kova – labai senais laikais vydavusių Meškos ir Briedžio, žeimos ir vasaros valdovų, varžytuvių aidais.
   Tradicinis ir vaišinimasis Saulę simbolizuojančiais blynais. Sotumas turi lemti gerus metus. Ritualiniai Užgavėnių patiekalai visoje Lietuvoje yra kiauliena, blynai, spurgos. Užgavėnių vakarienė (kaip ir Kūčios) yra ritualinė, į ją užsigavėti kviečiamos protėvių vėlės. Užgavėnių valgių, priešingai nei Kūčių, ant stalo nakčiai palikti negalima. O jei likdavo – juos sušerdavo gyvuliams ir paukščiams. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų (Kristaus prisikėlimo dienos, švenčiamos po pavasario lygiadienio). Per Gavėnią – susikaupimo, rimties ir prisikėlimo laukimo metą, draudžiama uliavoti, šėlti, triukšmauti, privaloma pasninkauti.
   Pagal seną tradiciją Užgavėnės turėtų būti švenčiamos net 8 dienas (pradedant sekmadieniu). XX a. pradžioje Užgavėnes Lietuvoje dar švęsdavo tris dienas.
   Iki šiol Užgavėnės tradiciškai švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse . Žemaitijoje ypač paplitusios kaukėtų persirengėlių vaikštynės. Aukštaitijoje mėgstama važinėtis rogėmis, lenktyniauti ir dainuoti.

                                      Parengė lietuvių kalbos mokytoja Aušra Indriūnienė
 

Pokario Užgavėnės

    Mes, vaikai, grįžę iš tremties, gyvenome vienkiemyje, nutolusiame nuo kaimų, Saločių miestelio. Sodybos buvo toli viena nuo kitos. Apie Užgavėnių pramogas vaikystėje niekada negirdėjau. Sovietmečiu visos religinės šventės buvo uždraustos, apie jas niekas nekalbėjo. Nežiūrint į tai, girdėjau, kad kaimuose merginos ir jaunuoliai persirengdavo ir gąsdindavo vieni kitus. Užgavėnių šaukliai – blynai. Gal juos kas ir kepdavo.  Mes, tremtinių vaikai, buvome našlaičiai, tai apie blynus net nesvajojome – džiaugėmės gavę apšalusių bulvių. Anksčiau žiemos buvo šaltos ir sniegingos, o jei pasisekdavo atodrėkis, kas nors suvoliodavo baisų sniego senį. Manau, kad tai ir buvo Morė, kuri tirpdama pranašavo pavasarį. Tai štai kokios tos pokario ,,Užgavėnės“...

    Buvusi tremtinė Milda Gogelienė