„Laisvė – tai yra kažkas daugiau, ko net Dievas negali uždrausti žmogui, laisvė bei nepriklausomybė yra niekuo nepakeičiama vertybė, ji aukštesnė už gerovę“.
Mūsų istorija turtinga svarbiomis, pasididžiavimo vertomis ir minėtinomis datomis, tačiau dalis jų yra ne šiaip sau garsios, bet atraminės, pamatinės. Būtent tokia yra Vasario 16-oji – diena, labai reikšminga kiekvienam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. Ir 1918 metų, ir 1949 metų vasario 16-oji buvo lemtingos mūsų dabarčiai ir ateičiai.
Vasario 16-oji (Valstybės atkūrimo diena) – nacionalinė Lietuvos šventė, skirta 1918-aisiais Lietuvos Tarybos signatarų pasirašytam Lietuvos nepriklausomybės aktui paminėti.
Lietuvos nepriklausomybės aktas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuva atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę, su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Dokumentas pasirašytas Vilniuje, Pilies g. 26, po to kai dr. Jonas Basanavičius rado kompromisą tarp dešinesnių ir socialdemokratinių pažiūrų politikų. Vasario 16-osios akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, o pasirašė 20 tarybos narių.
1918 m. vasario 16-osios aktas tapo pagrindu, kuris vienijo žmones, kovojusius už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Dėl to ši data sovietų okupacinei valdžiai tapo pačia pavojingiausia ir daugiausia problemų keliančia. Vasario 16-ąją pasirašytą nepriklausomybės aktą Rusija pripažino, 1920 m. liepos 12 d. pasirašydama su atkurta Lietuva Taikos sutartį. Deja, taika truko tik iki 1940 metų.
„1989 m. Vasario 16-oji“
Justinas Marcinkevičius
Diena atrištom akim.
Diena iš kapo pakilus.
Viešpatie, leisk jai atkimt.
Tebūna jos žodžiai kilnūs.
Pašauk ją, pašauk atsitiest
ir laisvę išskleist – kaip esmę.
Štai mes – ir mūsų tik tiek,
kiek buvom ir kiek esame.
Kiek būsim šioje dienoje
sudygę augimui ir brandai,
ant žemės gyvi ir po ja,
paženklinti lietuvybės randais.
Prie savo kalbos prikalti,
prie istorijos prirakinti.
Sakau jums: mes nekalti.
Mes tik labai iškankinti.
Bet jau atrištom akim.
Bet vėliava jau pakilus.
Viešpatie, leisk mums atkimt.
Tebūna mūs polėkiai kilnūs.
