Kai išlipome iš lėktuvo, norėjosi rėkti,
džiaugtis, juk aš –TENERIFĖJE!!! Visą kelią, kol važiavome viešbučio link, žvalgiausi pro
langą į aukščiausias palmes, į didžiausius kaktusus – žiūrėjau nė nemirksėdama.
Kitą dieną patraukėme prie vandenyno.
Kiekviename kampelyje - vien palmės. Pliuškenomės neapsakomo žydrumo vandenyje,
šokinėjome į dvimetrines bangas. O jau vandens sūrumas!!! Grįžtant mus
užkalbino...lietuvis! Jis pasiūlė kelionę po visą salą.
Kur bevažiavome, buvo nepaprastai gražu.
Vinguriavome siauriausiais kalnų keliukais. Išties patyrėme baimę 800–2200
metrų aukštyje! Vaikščiojome ant seniai išsiveržusios ir gabalėliais suskilusios
juodos, kietos, šiurkščios lavos. Kalnuose stebėjome eiseną žmonių, nešančių
Jėzaus ir Marijos skulptūras. Jie žingsniavo į mažą bažnytėlę, neturinčią nė
klausyklų. Lankėmės ypatingoje vietoje – ten
susitinka du vandenynai: dešinėje į uolas daužėsi Atlanto, o kairėje
ramiai ošė Ramiojo vandenys. Įdomu buvo išvysti bananų, mandarinų sodus.
Viešbutyje galėjome stebėti dresiruotas
papūgas, pelėdas ir net rankose palaikyti smauglį! Tik įsivaizduokite lemputėmis išpuoštas palmes ar save trumpomis
rankovėmis prie Kalėdų eglės!
Gaila buvo išlįsti iš vasarinių rūbų ir
įšokti į žieminius...
Austėja Lazickaitė, 5a
Austėja Lazickaitė, 5a
