Praėjus dviem paskaitoms, patraukiu bibliotekos link ir, sudėliojusi kelias knygas į vietą, kaip buvo prašiusi bibliotekininkė, įsitaisau kampiniame suole. Šį kartą ne su Gėtės ,,Faustu“, o su teritorijos planu bei apsauginių keitimosi grafiku rankose. Pastarąjį nugvelbiau nuo raštinės stalo, greitai nusifotografavau telefonu ir, grąžinusi viską, persirašiau. Kristofas patarė neskubėti dėl pabėgimo plano, tačiau man nusibodo kentėti šią įtampą – drebėti pamačius dekanę, slapstytis, bėgti nuo žudikų ir panašiai.
- Taip ir žinojau, kad tu pradėsi tai planuoti.
Staigiai užverčiu visus popierius ir atsisuku į už manęs stovinčią bibliotekininkę:
- Nesuprantu, apie ką kalbate.
- Nevaidink, man ne šešiolika, - rimtai pažiūri.
- Prašau neišduoti manęs, aš tik noriu ištrūkti.
Bibliotekininkė apsidairo aplinkui ir klesteli šalia manęs:
Išdrįsk atplėšt vartus ir ženk į rūmus,
Kurių vien vaizdas keltų šiurpulį bet kam,
Ir pats įrodyk, kad žmogaus orumas
Nepuls keliaklupsčiaut dievam,
Nesuvirpės prieš prarajos nasrus.
Pažiūriu į ją klausiamu žvilgsniu, bandydama suprasti, ką ji norėjo pasakyti.
- Ech, mano mieloji. Nesiruošiu tavęs išduoti. Seniai laikas šiai vietai išnykti ir aiškiai matau, kad tu turi daug šansų. Jeigu, žinoma, neapleisi visko dėl menkiausių smulkmenų. Bandyk, aukokis, net jeigu tave engs visas pasaulis. Ir jeigu reikės pagalbos – aš visada šalia, - tyliai pasako bibliotekininkė ir nepastebimai nueina prie savo stalo.
Pradėjusi mąstyti apie ką tik išgirstus žodžius, imu suprasti, jog iš tiesų per daug nervinuosi dėl visko. Anie vyrai manęs niekaip nesuras, dekanė nė nenutuokia, kad kurpiu jos išdavimo planą. Tai tik nereikšmingos smulkmenos. Kita vertus, gyvenimas susideda iš jų.
Atsidūstu ir susikrovusi savo popierius į kuprinę, nueinu į filosofijos paskaitą. Įžengusi pro duris pamatau prie lentos stovinčią dėstytoją, prieinu prie jos ir pasisveikinu:
- Laba diena, dėstytoja Amelija. Turiu jums pasiūlymą.
- Nejaugi? Klausau jūsų, panele Meir, - nė nepažvelgusi į mane atsako ji.
- Galbūt kada nors per paskaitą galėtumėme paanalizuoti Gėtės ,,Faustą“?
- Jeigu mano paskaitose aptariami šaltiniai jums nepatinka, visada galite pasirinkti kitą studijų kryptį. O jeigu taip patinka Gėtė, paruoškite atskirą darbą apie jį, aš mielai įvertinsiu, o dabar prašau man netrukdyti, turiu pasiruošti.
Pavarčiusi akis, nueinu iki savo vietos ir imu ruoštis paskaitai, per kurią bus aptariamas dar vienas neįdomus, sausas šaltinis.
- Taigi, ši ponia - didžiausia nuobodybė, - šalia manęs klesteli blondinė.
Pritariamai linkteliu ir nužiūriu ją – šviesūs plaukai nuostabiai prižiūrėti ir labai tinka prie jūros mėlynumo akių. Odinis švarkelis ir kelius siekianti smėlio spalvos suknelė puikiai dera. Ši mergina atrodo kaip princesė, o aš atėjau į paskaitą su paprastu šviesiai rožiniu megztiniu ir juodais džinsais. Nusišypsau jai ir pašnibždomis ištariu:
- Labai gražiai atrodai.
- Ačiū. Nieko prieš, jeigu čia atsisėsiu? - paklausia ji, nors jau yra užėmusi vietą šalia manęs.
- Ne, čia sėdintis žmogus vis tiek turbūt nebeateis.
Susimąstau apie Kristofą. Įdomu, ką dabar veikia, kur yra. Po kelių valandų jo kambaryje supratau, kad mūsų draugystė, o gal labiau sąjunga, yra labai keista. Apie jį nežinau beveik nieko, nors pati vis išsipasakoju giliausias mintis. Iš tiesų tai neteisinga, juk visi kartu su Sara ir juo kuriame pabėgimo planą. Sara. Apie ją žinau šiek tiek daugiau, tačiau mudvi, išskyrus plano kūrimą, beveik nesimatome ir...
- Kuo tu vardu? - blondinė pažadina mane iš minčių.
- Eva. O tu? - pasiremiu ranka šiek tiek pasisukdama į ją.
- Olivija. Esi gana keista, paskendusi mintyse, Eva.
Ji taip stipriai pabrėžia mano vardą, kad per mano odą pereina šiurpuliukai.
- Šiomis dienomis mažai miegu,- pameluoju. – Atsiskaitymai, projektai ir kita, žinai?
Olivija beveik nepastebimai prunkšteli ir išsiima savo daiktus. Staiga atsidaro auditorijos durys ir pro jas įeina pavėlavęs Kristofas. Atsiprašęs dėstytojos, jis pažiūri į jo vietoje sėdinčią Oliviją, o tada į mane. Gūžteliu pečiais parodydama, kad nežinojau, jog jis ateis. Kristofas atsisėda per du suolus už mano nugaros. Dėstytoja Amelija pradeda skaityti ištrauką iš Karloso Kastanedos kūrinio ,,Laiko ratas“. Visi tie žodžiai yra vertingi ir nuostabūs, tačiau Gėtės mintys ateina daug greičiau, negu pajėgiu suvokti skaitomą tekstą.
O pilnatie, dar vienąsyk
Pasižiūrėk, kaip lig gaidžių
Aš čia, tarp popierių, budžiu;
Nužvelk, bičiuli nebylus,
Užgrioztus knygomis stalus!
O, kad galėčiau pasileist
Kalnais, mėnulio nušviestais,
Su dvasiom siausti tarp uolėtų grotų,
Klajot po miglą pievų ūkanotų
Ir nusiplaut rasa nuo kūno
Tą glitų tvaiką mokytumo!
- Tau nuobodu kaip ir man? - sušnibžda Olivija prisitraukdama prie manęs.
- Jeigu nebūtum šito paklaususi, būčiau kritusi veidu į stalą ir užmigusi. Kūrinys puikus, žodžiai ne- tušti, bet dėl Dievo, čia taip nuobodu, - pritariu Olivijai.
- Gali nė nesakyti. Galbūt po šios paskaitos nueikime į kavinukę netoli parkelio? Ten yra visai skanių ledų kokteilių. Na, o jeigu užsinorėsi ko nors karšto, mėtų arbata ir karštas šokoladas toje kavinėje yra dieviško skonio.
- Sugundei, nueisiu.
Mudvi nusišypsome viena kitai ir toliau klausomės nuobodžios paskaitos. Po kelių minučių pajuntu silpną kumštelėjimą į nugarą ir atsisuku.
- Nuo vaikino, sėdinčio už manęs,- pasako man už nugaros sėdinti raudonplaukė ir paduoda sulankstytą lapelį.
- Nuo vaikino, sėdinčio už manęs,- pasako man už nugaros sėdinti raudonplaukė ir paduoda sulankstytą lapelį.
- Ačiū, - padėkoju ir paimu raštelį.
Nusisukusi jį išlankstau ir imu skaityti netvarkinga Kristofo rašysena pakeverzotus žodžius:
,,Ar sugalvojai ką nors naujo (planui)?“
Pasiimu rašiklį ir atsakau:
,,Nežinau, ar tai labai svarbu, bet taip. Aštuntą susitinkame bibliotekoje.“
Atsisuku į raudonplaukę merginą ir paprašau perduoti lapelį. Ji ištiesia ranką Kristofui ir jis, greitai perskaitęs, linkteli man. Kaip tik tuo metu nuskamba skambutis ir dėstytoja Amelija praneša, jog paskaita baigta. Mudvi su Olivija nieko nelaukdamos išeiname pro duris ir patraukiame koridoriumi išėjimo link. Besukdama už kampo, pagaunu prie auditorijos durų stovinčio Kristofo žvilgsnį. Jis nukreiptas į mane ir, galiu prisiekti, atrodo, jog vaikinas tuojau užvirs iš pykčio. Pakeliu antakį nieko nesuprasdama ir prisiveju Oliviją.
- Į ką ten užsižiūrėjai? - paklausia ji mums išeinant iš universiteto.
- Į vieną vaikiną. Nesvarbu, - nė nepažvelgdama į ją atsakau.
- O, turi širdies draugą?
Cha. Širdies draugą. Nusikaltimo partneris čia tiktų labiau.
- Ne, mudu...- bandau suregzti atsakymą. – Mudu tik ruošėme kelis projektus paskaitoms. Tiesa pasakius, tu sėdi jo vietoje.
- A, aišku. Persėsiu, - šiek tiek nusiminusi pasako Olivija.
- Ne, ne, nereikia, Olivija. Man patinka būti su tavimi, nors esame dar beveik nepažįstamos.
- Tuomet pats laikas susipažinti, - nusišypso ji ir, mums priėjus kavinę, atidaro duris. – Sveika atvykusi į mano mėgstamiausią vietą visoje universiteto teritorijoje.
Nusijuokiu ir įeinu vidun. Užuodžiu daugybę nuostabių kvapų – šviežių bandelių, cinamono, kavos ir sausainių. Pamatau apvalius medinius stalus ir raudona oda apmuštas sofas. Visa kavinė yra papuošta kalėdinėmis dekoracijomis, padavėjos pasipuošusios Kalėdų Senelio kepurėmis, o prie baro kabo kalėdinių gėrimų meniu.
- Šauni vieta, tiesa? - paklausia Olivija ir aš linkteliu. – Eik, išrink mums vietą, o aš užsakysiu gėrimus. Ko norėsi? Vaišinu.
- Karšto šokolado, ačiū,- nusišypsau ir patraukiu link staliuko, stovinčio kavinės gale.
Po minutėlės Olivija grįžta ir atsisėda šalia. Mudvi pasišnekame apie tėvus, paauglystę ir artėjančias Kalėdas.
- Iš tiesų šaunu, jog mes visi pasiliekame čia per atostogas, - ištaria Olivija.
Vos nepaspringstu karštu šokoladu ir pažiūriu į ją kaip į beprotę:
- Išsikraustei iš proto? Norėjau parvažiuoti namo švęsti kartu su savo šeima, o ne būti įkalinta bendrabutyje.
- Nagi, kiek galima švęsti su šeima, juk čia yra draugų, vakarėlių, galbūt bus kokie šventiniai vaidinimai...- ji nusišypso ir gurkšteli šiltos kakavos.
- Nežinau, kiek tu čia laiko, bet galiu patvirtinti, kad tai bus nuobodžiausios Kalėdos mūsų gyvenimuose.
- Baik jau, pasikviesi artimiausius draugus ir visi kartu linksmai atšvęsite. Jeigu pakviesi mane, patikėk, liūdna nebus. Šis universitetas puiki vieta su didelėmis galimybėmis svajonėms išsipildyti.
- Aha, kalėjimas su ugdymo sistema, - sušnibždu sau panosėje.
- Atleisk, neišgirdau,- Olivija pažiūri į mane žydromis akimis.
-Sakiau, jog labai skanus karštas šokoladas.
Visuos kampuos pabaisų aibės lindi,
Kur dingt, kur pasislėpt neišmanai;
Žiūrėk, kaip pasmerktieji įbauginti,
Deja, tai ne apgaulė, ne sapnai.
