Naktinis žiemos svečias
Kai dar buvau maža
mergaitė, senelis man pasakodavo įvairius savo vaikystės nuotykius. Vienas iš
jų man labai patiko. Šia istorija norėčiau pasidalinti su jumis.
Tai įvyko šaltą, gūdžią žiemos naktį. Mažasis Kaziukas nubudo dėl sklindančio garso lauke. Nenoromis išlepečkojo iš lovos ir nuėjo pažiūrėti pro langelį. Ogi mato – kažkas pūškuoja sniego pusnyje. Akys jam tik pokšt ant kaktos, o galvoje sukasi mintis: „Kas galėtų šaltą žiemos naktį vakščioti lauke?“ Smalsumas buvo toks didžiulis, jog berniukas nusprendė išeiti į kiemą ir pasižiūrėti atidžiau. Tik šmaukšt kojas į batus, šmurkšt į kailinukus ir išbėgo į kiemą. Žiūri žiūri, bet nieko nemato. Patrynė akytes, tačiau vis tiek nieko nėra. Naktis buvo labai šalta, todėl ilgai nelaukęs Kaziukas grįžo į trobą. Vos tik užmigo, jį pabudino trenksmas į duris. Dar kartą gerai įsiklausęs, ar jam nesivaidena, jis nuėjo durų link ir nedrąsiai jas pravėrė. Vėjas tik švyst per veidelį, berniukas bumbt ant žemės ir atsitokėjęs mato, kad prieš jį stovi nykštukas ir šypsosi.
- Tai neįleisi į vidų? – klausia nykštukas.
- Ammm... na... tai užeik, - sunerimęs atsakė Kaziukas.
Nykštukas buvo išalkęs, tad, radęs ant stalo padėtus sausainius, iš karto juos sušlamštė. Po to išgėrė stiklinę pieno, atsigulė ant krosnies nusnausti ir sako Kaziukui:
- Berniuk, pats eik miegoti, o mane pakelk, kai gaidys sugiedos.
Kaziukas paklausė nykštuko ir nuėjo miegoti, vis dar nesupratęs, kas įvyko.
Kai išaušo rytas, Kaziuko veidą nušvietė skaisti saulutė. Pasirąžęs ir nusižiovavęs jis prisiminė, kad turi svečiuose ponaitį mažylį. Nuėjęs prie krosnies ten jau nieko neberado, tačiau tie patys sausainių trupiniai vis dar buvo likę. Pritipenęs prie langelio jis išvydo mažų kojyčių pėdsakus sniege ir tolumoj tarp pusnių matėsi maža, vis labiau tolstanti nykštuko kepurytė...
Dar iki šiol senelis nežino, ar tai buvo sapnas ar tikrovė. Juk kartais norisi tikėti tuo stebuklu, kurio nėra.
Emilija
S.
