2018 m. vasario 26 d., pirmadienis

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „lietuva“
Lietuvos šimtasis gimtadienis

Dažnai žmonės sako: „Mes norime būti laisvi“. Iš tiesų taip ir yra. Laisvė - tai galimybė tobulėti ir augti. Norą būti laisviems stengtasi perduoti iš kartos į kartą. Taip ir Lietuva prieš 100 metų norėjo laisvės:  kalbos, papročių, žodžio.
Pirmiausia už Lietuvos gyvenimą atsakingi mes visi.  Ne veltui yra nuostabaus grožio ir prasmės lietuviška patarlė: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“. Lietuvos žemes gali užgrobti priešai, gali nusiaubti audra, bet niekada išorinės jėgos neįsilauš į žmonių dvasią, į mūsų patriotizmą. Lietuva laisva, nes joje 1918 metais augo patriotų karta, kuri nenustojo vilties, kad mūsų gimtinė nebevergaus. Patriotai - tai lyg laužas su silpnais dūmais. Kai virš laužo tyliai šoka dūmai, yra viltis, kad bus ir liepsna.
Patriotai turėtų būti ir emigrantai. Jie gali nešmeižti savo gimtosios šalies ir platinti lietuvybę. Reikėtų mums, gyvenantiems čia, Lietuvoje, skatinti pažįstamus emigrantus mokyti savo vaikus mūsų kalbos. Negalima pykti ir ant tų, kurie pamiršta Lietuvą. Jiems reikėtų įvairiais būdais priminti apie jų šaknis. Emigrantas - patriotas yra tas, kuris, užsidirbęs pinigų, grįžta tėviškėn. Juk jei perki lėktuvo bilietą viena kryptimi, tai visada yra galimybė grįžti.
Sunku būtų pamatuoti partizanų pasiaukojimą dėl laisvės. Jie gelbėjo mus nuo karo. Koks jausmas išeiti, jei žinai, kad gali ir nebegrįžti? Tačiau tu turėsi galimybę paaukoti gyvybę už savo gimtosios šalies laisvę. Tau bus suteiktas šansas iškeisti gyvenimą į Lietuvos išlikimą žemėlapyje. Bet kaipgi jaustis partizano motinai ir merginai, kurios apkabina dalelę savęs paskutinį kartą ir išlydi į mirtį? Kai atvažiavus į ligoninę gydytojai prašo įvertinti savo skausmą nuo 1 iki 10, tai dešimtukas yra skirtas moraliniam skausmui, kurį patiria partizano patys artimiausi žmonės. Lietuvai daugiau nebereikia karo, nes kai kurie žmonės gali neištverti savojo dešimtuko, t. y. artimųjų praradimo.
Lietuva per 100 metų patyrė trėmimus. Tremtiniai nebuvo atsitiktiniai žmonės, o tikslingai, pagal iš anksto sudarytus sąrašus, parinkti Lietuvos piliečiai. Dažnai iškilios įvairių tautybių asmenybės, patriotai. Gyventojus pakeldavo nakčia ir liepdavo važiuoti iš tėvynės į mirtį. Šiuo faktu yra parodomas dar vienas okupacijos būdas. Taip norėta sunaikinti mus, mūsų protėvius, mūsų kraštą. Tų žmonių, kurie neužmiršo grįžti ir nebijoti reikšti savo nuomonės, dėka mes galim nebijoti eiti gatve, nusipirkti ledų, laisvai keliauti, pramogauti ir t.t.
Turime padėkoti knygnešiams už išsaugotą raštą. Šie žmonės nešė žmonėms lietuviškas knygas taip saugodami kalbą. Jų dėka lietuviai liko, tauta neišnyko. Knygnešiai nešė mums ateitį (tai, ką mes turime dabar: vadovėlius, lietuvių kalbą, laikraščius, bibliotekas...). Kelionės metu šiuos bebaimius dažnai pagaudavo žandarai ir nužudydavo. Nepaisant to, knygnešiai išliko ir įvykdė savo misiją: išsaugojo savo protėvių kalbą.
Taigi, mes laisvę turime branginti, nes tai yra dovana tautai. Turime saugoti ir nedejuoti, kaip yra blogai. Daug žmonių žuvo vien dėl mūsų Tėvynės ateities, dėl būsimųjų kartų laisvės. Prieš sakydami, kaip kitur gerai, turime pagalvoti apie praeitį, kurioje žmonės matė skausmą, netektį, badą ir karą. Aš linkiu džiaugtis gerais dalykais ir teisingai įvertinti žmones, kurie praliejo kraują dėl mūsų visų LAISVĖS.

                                                                                 Evita Vasiliūtė, 8b
                                                                                                                     2018 m.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą