2016 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Ar žinote, kad...

   Lietuviai šventąją vakarienę pradėdavo labai gražiai – dalydamiesi kalėdaitį. Po to kaip derlumo simbolį valgydavo žirnius. Ir ne tik valgydavo – tėvas vaikų pusėn pažerdavo jų saują, o tie džiaugdavosi, kuo daugiau žirnių į skreitą  pagavę. Merginos skaičiuodavo, ar pora, gal ateinančiais metais piršlių sulauks. Tuos šiaudus, per kuriuos sunkdavo žirnių nuovirą, panaudodavo grįžtėms obelims aprišti ar net atidėdavo pavasario sėjai laukams biržyti. Žirnių paberdavo ir sode: „Te šiemet taip obuoliai byra kaip tie žirniai“.
   Po vakarienės prasideda burtų ir stebuklų naktis. Ypač merginoms rūpėdavo pamatyti likimo skirtąjį ar nors sužinoti jo būdą. Nubėgs į kryžkelę, susems sniego gniūžtę, o ištirpus sniegui žiūrės, kas saujoje liko. Jei arklio ašutas – būsimasis vyras bus geras darbininkas, jei katino plaukas – peštukas, šuns – prieraišus namams, kiaulės šerys – geriau būt buvę visai neburti. Arba smėliu pabarstydavo takelį pirtin. Ras po dvyliktos ten batuotas pėdas – jaunikis bus turtingas, basų kojų ar vyžų – deja, ne turtais širdį linksmins.
   Tvarte šventąją naktį prakalbėdavę gyvuliai, o kiemo šulinyje vanduo pavirsdavęs vynu. Vaikai prieš užmigdami vis žvilgčiodavo pro langelį, bene mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį baltąjį elnią, atnešantį Kalėdas.

 Vaizdo rezultatas pagal užklausą „kaimas žiemą“
         Mokytoja Asta Kurulytė