Ąžuolas Šiukščius
Ar
žinojai, kad viskas šiame pasaulyje yra suplanuota? Viskas, kas vyksta, juk ne
šiaip sau... Išeisi į lauką ar liksi namuose, valgysi ledus ar gabalėlį gardaus
pyrago, mėgausiesi nauju filmu ar tiesiog svajosi...visa tai Lemtis. Ji už
viską atsakinga - tik ji viena. Lemties niekas nepakeičia, o pati negali pakisti.
Tokia jau ji yra - keista, paslaptinga, nesuvokiamai galinga. Ji nulemia ir
labai rimtus dalykus: ugnikalnių išsiveržimus, potvynius ir kitas siaubingas
katastrofas. Bet Tau, lietuviui, svarbiausia ne Lemtis, o Laisvė. Ja mes
kvėpuojame, joje mes gyvename, ji sinchroniškai plaka mūsų širdies ritmu. Tačiau
kada paskutinį kartą pagalvojai apie Laisvės, o ne Lemties reikšmę? Apie Jas taip
pat yra legenda, kurios joks šiandien gyvas žmogus, išskyrus mane, nėra nei girdėjęs,
nei skaitęs. Todėl patogiai įsitaisyk, ir aš galiu Tau ją atskleisti...
Seniai
seniai, kai milžinai kepurėmis kalnus pylė, o žėrintys, agresyvūs ugnies laužai
pranešdavo apie tykantį pavojų, vienam rūsčiam karaliui gimė dukra – Lemtis. Ji
buvo labai tyli, uždara ir... pikta. Jos bijojo visi karalystės žmonės -
žinojo, kad ji turi keistų tamsiųjų galių. Mergaitė galėjo kiekvieno mirtingojo
ateities miške paskleisti tirštą rūką, kad joks žmogus jame neberastų kelio. Todėl
ją ir pavadino Lemtimi. Ši mergaitė žmonėms buvo lyg plevenanti, nenuspėjamai
paslaptinga, neįveikiama mirties dvasia. Žmonės žinojo, kad vos žengus kelis
nedrąsius žingsnelius jos pusėn, galėjai prišaukti negailestingą, siaubingą,
skausmu srūvantį likimą. Tačiau piktoji net nemanė, kad nuošaliame, jos lemtingais
pirštais dar neliestame mirtingųjų pasaulio kampelyje darbštuoliui nuoširdžiam
valstiečiui gimė mergaitė, nuostabiai pavadinta – Laisve. Daugelis ją vadino
Viltimi. Ši, priešingai negu Lemtis, buvo gera, draugiška, nuoširdi, atlaidi,
geraširdė. Kol ji gyveno savo varganą, bet prasmingą gyvenimą, Lemtis valdė
visą pasaulį. Kiek karų, mūšių, žūdynių ir kitokių negandų vyko, kol piktoji buvo
įsiviešpatavusi pasaulyje. Niekas nedrįso jai stoti skersai kelio, niekas...
Tik
staiga lyg gaivaus vėjo gūsis į pasipriešinimo kovą drąsiai žengė nemarioji Viltis.
Jos siela buvo tokia šviesi lyg ką tik pakilusi saulė giedrą vasaros rytą, lyg spindinti
tyra kūdikio ašara, lyg gaivios rasos lašas, kad net rūsčioji Lemtis negalėjo priversti
jos klaidžioti nenuspėjamais ateities labirintais. Jau
ne kartą Laisvė bandė ją sustabdyti, bet Lemtis visagalė: jos nepakeisi, nesustabdysi,
ji šioje Žemėje stipriausia.
Kovos tarp šių dviejų buvo tokios nuožmios, kad žmonės jas pavadino
Pasauliniais karais. Išsekintas negandų pasaulis trokšte troško Lemties
pralaimėjimo ir šis stiprus vienybės jausmas, vedinas Vilties, ją nugalėdavo.
Atgimusi Laisvė kaskart sušildydavo sužvarbusias kenčiančių pasaulio žmonių širdis,
pasėdama drąsos bei tikėjimo grūdą.
Lemties ir Vilties kovos ne kartą
talžė ir mūsų brangiąją Tėvynę. Žiauriai, skausmingai, draskė jos kraujuojančią
širdį. Bet nuostabioji Viltis, iki kaulų nusmelkiantis laisvės troškimas
dovanojo 1990 m. kovo 11d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos pasirašytą Lietuvos
nepriklausomybės atstatymo aktą. Šią dieną minimas vienas svarbiausių Lietuvos
įvykių, dėl kurio kiekvienas lietuvis turi būti dėkingas Vilčiai. Ji gyva, kol
plaka mūsų širdys. Vilčiai, kuri įžiebė laisvę Lietuvoje, išgelbėjo nuo
pražūtin norėjusios nublokšti žiauriosios Lemties.
2017 m.
