2015 m. spalis Leidžia jaunieji
žurnalistai
Mokyklai 40
,,Saulėtekiui” 20
Tie lapai
krenta, krenta lyg toli
danguj nuvysta
sodai; lapas mestas
tarytum
atsisveikinimo gestas.
Ir žemė krenta
per naktis žvaigždėtas
vienatvėn iš
visų žvaigždžių tyli.
Visi mes
krentam. Krenta štai ranka.
Regi tu krentant
viską lyg šią ranką.
O vienas juk
yra, kur švelniai renka
ir laiko rankoj
krentantį bet ką.
R. M. Rilkė
………………………………………………………………………………………………
Mylimas “Saulėteki”,
artėja Tavo gimtadienis.
Koks nuostabus šventinis laikas…
Skaitau R. M. Rilkę ir
jaučiuosi kaip jo eilėraščio
veikėja. Sakau, kad
“pabunda širdyje nauji
ir nuostabūs – kaip sapno gėlės – žodžiai, (…)
ir noriu užrašyti visą
mūsų rudenį.”
Mokyklos
jubiliejaus proga kalbiname jos direktorių –
gerb. Algirdą Gedeikį
Mokyklai jau
keturiasdešimt metų, o kiek laiko Jūs dirbate joje?
Šioje
mokykloje aš pradėjau dirbti nuo 1992
metų, tad šį rugsėjį suėjo 23 metai.
O kiek laiko direktoriaujate?
Šioje
ugdymo įstaigoje iš pat pradžių buvau paskirtas į direktoriaus pareigas, tad čia
direktoriauju tiek pat laiko, kiek ir dirbu. Apskritai mokytoju dirbu 30 metų.
Ir kas per visą Jūsų
darbo laiką šioje mokykloje pasikeitė?
1992
metais mokykla buvo 11-oji vidurinė (tuo metu
Panevėžyje buvo beveik pusė mokyklų buvo vidurinės). Joje vienu metu
mokėsi net 1347 mokiniai. Keletą metų mes
netgi turėjome savo filialą darželyje, kur šiuo metu yra Kurčiųjų mokykla. O
dabar mūsų mokykla – progimnazija. Taigi
struktūriniu atžvilgiu gana smarkiai
pasikeitė. O šiaip keitėsi daug kas: mokytojai, mokiniai, dabar kitoks bendravimas. Nebeliko tiek daug mokinių, išnyko spūstys,
atsirado daugiau jaukumo, mokykla tapo populiari. Labai džiaugiamės tuo, kad progimnazijoje
yra norinčių mokytis moksleivių. Tai yra
didžiausia vertybė, kuri geriausiai
nusako mokyklos darbą.
Minėjote, kad esate
dirbęs kitoje mokykloje. Kurioje?
Septynerius
metus dirbau gretimoje (buvusioje 12-oje vidurinėje mokykloje), vėliau ji tapo
,,Verdenės“ pagrindine mokykla. Dabar
jos nebėra – ją sujungė su M. Karkos pagrindine mokykla.
O prieš tapdamas
mokytoju ar dar kur nors dirbote?
Taip,
aš prieš kariuomenę baigiau Kauno kino
menchanikų mokyklą ir du mėnesius Šiauliuose „Saulės“ kino teatre dirbau mechaniku.
Tapote direktoriumi, o
kai buvote vaikas, kuo svajojote būti?
Nuo
šeštos klasės svajojau būti archeologu, baigęs vidurinę mokyklą ketverius metus
praradau, kol įstojau į Vilniaus universitetą ir įgijau archeologo specialybę.
Tačiau archeologu dirbau tiktai būdamas moksleiviu. Kai dirbau Panevėžio
dvyliktoje vidurinėje, kiekvieną vasarą vykdydavau archeologines ekspedicijas ir joms
vadovavau. O nuo tada, kai tapau administratoriumi, su archeologija reikalų
nebeturiu.
Ar nepasiilgstate
archeologijos?
Žinoma,
galbūt kartais pasiilgstu. Vilniuje man buvo siūlyta po universiteto užsiimti
miesto archeologija, bet darbas būtų buvęs labai sudėtingas ir nelabai mane
traukė. Galvojau, kad galbūt čia, Panevėžyje, save realizuosiu. Jeigu būčiau
neišvažiavęs iš Vilniaus, dabar gal būčiau archeologas.
Kai pats mokėtės
mokykloje, koks buvote mokinys?
Oi,
labai išdykęs. Bet jau nuo vaikystės turėjau lyderio savybių. Pionierių
draugijoje buvau būgnininkas, nuo devintos klasės dirbau komjaunimo
sekretoriumi. Paskui, studijuodamas, buvau profsąjungos pirmininku.
O savo mokyklos
direktoriaus ar bijojote?
Savo
mokyklos direktoriui mes tuo laiku baimės nejautėme, tačiau pagarba buvo.
Nebijojau ir todėl, kad pirmuosius aštuonerius metus mokiausi kaimo mokykloje, ten su direktoriumi
buvome labai draugiški. Aš ir direktoriaus sūnus bendravome, jis turėjo kino
būrelį. Būdami šeštokai būdami vykomeį
kino festivalį – sukūrėme filmą. O
vidurinėje mokykloje kažkaip neteko bendrauti su direktoriumi, nes matydavau jį
tik iš tolo – jis mums nieko nedėstė.
Direktoriaus darbas
turbūt gana nelengvas?
Taip,
nes direktorius už viską atsako – už mokinius, už mokytojus, už kitus
darbuotojus, už visą ugdymo procesą – kad ir kas atsitiks mokykloje, už tai
atsakysiu aš.
O ką Jūs mėgstate
veikti laisvalaikiu, kad nuo visos atsakomybės atsikvėptumėte?
Turiu
didelį šunį Alonzo, auksaspalvį retriverį. Rytą, pusę šešių, ir vakare, apie
penktą, einu su juo pasivaikščioti. Šiaip mėgstu kolekcionuoti, renku monetas
su žirgais, ženkliukus, nuotraukas ir atvirukus su Panevėžiu, žiūriu filmus,
skaitau knygas.
Kokia jūsų mėgstamiausia
knyga ar rašytojas?
Turiu
du mėgstamiausius rašytojus, jų esu nusipirkęs visas knygas. Kai kurias skaitau
netgi po du sykius. Tie rašytojai – tai Erichas Marija Remarkas ir Isabel
Allende. Jie yra labai skirtingi, vienas iš jų – vokietis, gyvenęs Antrojo
pasaulinio karo metu ir apie jį rašęs, o Isabel Allende dar ir dabar yra gyva.
Vieną sykį perskaičiau, kad ji rengia susitikimą, tad labai laukiau, jau buvau
susiruošęs važiuoti į Vilnių, bet niekas
taip ir neįvyko.
Ar turite kokių baimių
ar fobijų?
Nei
baimių, nei fobijų.
Skaniai pavalgyti
turbūt visi mėgsta. Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas?
Tradiciniai
lietuviški valgiai – cepelinai, šaltibarščiai. Aš viską valgau. Vienintelis
dalykas, kurį nelabai mėgstu, bet prireikus – suvalgyčiau, yra želė. O šiaip
maistui esu neišrankus.
Kadangi esate istorijos
mokytojas, daug pasakojate apie kitas šalis, jų istoriją. O kokiose šalyse pats
esate buvęs?
Skaičiuojant
atgaline tvarka – šią vasarą buvau Turkijoje ir Latvijoje, prieš tai –
Izraelyje, Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje,
Slovakijoje, Austrijoje, Danijoje. Dar planuoju per pavasario atostogas vykti į
Dresdeną Vokietijoje.
Ir jei dabar reikėtų
emigruoti į kurią nors šalį, kurią pasirinktumėte?
Jeigu
labai reikėtų?
Labai. Būtinai.
Net
nežinau. Visą laiką sakiau, kad turbūt ten, kur šilta, pavyzdžiui į
Australiją.
Australijoje, sako,
gyvūnai labai baisūs ir pavojingi. Daug vorų.
Daug
vorų, sakai? Bet Australija juk didelė šalis. Europoje jau vietos nebėra – daug
pabėgėlių, reikia kur nors toliau važiuoti. Į kokią Pietų Ameriką. Ar
Australiją.
Panevėžyje yra daug
mokyklų. Kuo ,,Saulėtekis‘‘ išsiskiria
iš kitų?
Šio
klausimo turbūt reikėtų tėvų klausti. Kodėl gi mums pirmiesiems jau trejus
metus iš eilės sukomplektuoja klases? Na, visų pirma – jeigu veda daug mokinių į
pirmąsias klases, vadinasi, turime gerus pradinių klasių mokytojus. Jeigu nori į
penktąsias klases ateiti daugiau mokinių, nei yra vietų, tai jie mano, kad su
gautomis žiniomis galės patekti į norimą gimnaziją. Vadinasi, turime gerus penktų
– aštuntų klasių mokytojus. Galbūt ir aplinka jauki, mokytojai profesionalūs.
Bet tiksliausiai atsakytų patys tėvai – juk jie nusprendžia, į kurią mokyklą
vaiką siųsti.
O kokią reputaciją mūsų
aštuntokai turi gimnazijose?
Labai
lengva atsakyti. Jau gruodžio mėnesį bus mūsų tradicinis susirinkimas, kai į
mokyklą ateina visų gimnazijų direktoriai arba pavaduotojai ir analizuoja, kaip
sekėsi praeitos laidos aštuntokams, kaip jie jaučiasi ir kodėl kviečia, kad eitų į jų gimnaziją. Apie
mokinius kalba, kad ateina su labai geru žinių bagažu. Kad iniciatyvūs – čia kažkas
leido laikraštį, vadinasi, ir ten leis.
Ar artimiausiu metu
planuojamos kokios nors naujovės mokykloje?
Mokykloje
nieko, tik šiais metais vyriausybė planuoja pereiti prie klasės krepšelio
vietoj mokinio. Bet tai dar tik planai.
Švenčiame mokyklos
40-metį. Ko palinkėtumėte mokyklai, mokiniams?
Palinkėčiau,
kad mokytojai nepristigtų energijos, sveikatos ir kantrybės. Mokiniams – kad
jie pasakotų tik gera apie mokyklą, kviestų ir draugus, kad ateitų mokytis, kad
mokykla kaip ir šiandien, taip ir po dešimt metų nepristigtų mokinių. Kol mūsų
mokykloje bus mokinių, tol mokykla gyvuos.
Agilė Kučinskaitė, 8c
